Venecija

Miestas ant vandens, vingiuotomis gatvelėmis. Jei ne turistai, pasijustum nuklydęs į praeitį. Ypač jei atsikeli anksti ryte, kol visi dar miega. Jokių mašinų, o kiekvienas pastatas pasakoja istoriją. Žuvies formos pusiasalį galima išmaišyti nuo žiaunų iki uodegos.  Ne tik sausuma, bet ir vandeniu. Tačiau už gondolas mane labiau domino mažos valtelės, skrodžiančios kanalus. Venecijoje net nereikia žemėlapio. Čia smagu pasiklysti ir atrasti ką nors netikėto bei žavaus. Ir dar galima skaičiuoti tiltus. Jų čia turėtų būti 400. O kiekvieną kampą norisi fotografuoti. 
Beje idomu, kad kaukės anksčiau buvo naudojama ne pasislėpti, o atvirkšiai lygybei palaikyti. Tam, kad skirtingų luomų žmonės galėtų netrukdomi bendrauti. Nors nelabai aišku, kuo jos galėjo padėti? Gi rūbai tai vistiek skyrėsi. Na, bet jei jau taip sako, tuomet tikriausiai tiesa.