Pasilikti

Visą gyvenimą bėgau nuo to, ko nenorėjau matyti į ten, kur mano įsivaizdavimu atrodė geriau, saugiau ir jau toje stebuklingoje vietoje tikrai tikrai būsiu laiminga. 

Pirmiausia supykusi ant tėvų grąsindavau pabėgti iš namų. Kai to fiziškai nedrįsau padaryti, bėgdavau į savo svajones, nes nenorėjau žiūrėti realybę, kuri man nepatiko. Tada nutariau pabėgti į Londoną. O vėliau į Meksiką. Deja, galiausiai teko pasilikti ten kur esu. Nepaisant to, vistiek nenustojau bėgti. Bėgau nuo visko į ką nenorėjau žiūrėti, kas mane gąsdino, ko nenorėjau pripažinti ir atkakliai laikiausi įsitikinimo, kad noriu matyti tik gerus dalykus. Pozityvumas ir optimizmas žinoma yra sveikintini dalykai, bet nusisukimas nuo savo baimių nepadeda jų įveikti. Man atrodė, kad mano pabėgimas yra drąsa, išdidumas, pareiškimas su kuo aš neketinu taikstytis. Sau atrodžiau labai ryžtinga. Iš tiesų daugiausia tai buvo nenoras žiūrėti į kažką, ką gyvenimas man atkakliai rodė. 

Taigi šiandien labai tvirtai nusprendžiau nebėgti. Negelbėti savo įsivaizduojamos realybės nuo sunaikinimo. Žiūrėti į tiesą, net jei ji man ir nepatinka. Viską priimti taip kaip yra ir mylėti, nepaisant nieko. Dabar jau žinau, kad gyvenimas mums sukuria tas situacijas, kurių tuo metu reikia ir jas patraukia kai išdrįstame sau pripažinti: ‘Taip, aš čia esu. Aš sutinku čia būti ir aš pasileku. Žiūrėsiu į tai tiek kiek reikės, kol tai išspręsiu ir su meile galėsiu priimti arba paleisti. Maža to, aš kažko išmoksiu, kažką įveiksiu ir net jei žemė slys iš po kojų aš vistiek atsikelsiu'. 

Kaip vienas protingas žmogus man kažkada pasakė: ‘Nesijaudink, tai tik pamoka. Kai ją išmoksi gausi naują’. Tuo metu tai atrodė visiškai neguodžiantis dalykas. Dabar tai atrodo, kaip didžiausia vertybė. Nes viskas, ko mums tereikia išmokti yra meilė be teisimo, sąlygų, skirstymo į gerą ir blogą, vertą ir nevertą, teisingą ir neteisingą. Ir kai pajuntame tą meilę, tada ne taip jau ir svarbu ką gyvenimas mums duoda ar neduoda. Mes tiesiog dėkojame jam. 

Kažkada vienuolis lankė kalinius ir diskutavo apie gyvenimo sąlygas. Jie stebėjosi: ‘Jūs neturite televizoriaus, keliatės 5 ryto, medituojate, dirbate visą dieną ir dar valgote tik ryžius? Mūsų kalėjimo sąlygos ir tos geresnės’. Tai kodėl tada niekas nenori būti kalėjime, tačiau su mielu noru pasirenka būti vienuoliais? Ogi būtent dėl laisvos valios. Jei kažką patys pasirenkame, net jei mūsų vakarienė yra ryžių puodelis, mes vistiek jaučiamės laimingi. Juk taip nusprendėme. Bet jei prieš savo valia mus uždaro nors ir į puikiausias sąlygas, mes stengiamės ištrūkti. Todėl gal verta gyvenimą tiesiog priimti taip, kaip jis jau vyksta. Kelti tikslus ir planus, tačiau džiaugtis ir tuo ką turi dabar. Už visas dovanas ir gerus dalykus, kurie jau yra. Tik tada mes nebegyvensime kalėjime ir nebenorėsime pabėgti patys nuo savęs.