Tiesa kitų lūpomis

Gerti su manim kavą yra sunkus darbas, nes pokalbis neišvengiamai pakrypsta į Froidą, gyvenimo prasmę, pamokas, klaidas ir paieškas. Prancūzas tą jau seniai suprato, todėl dabar mes žiūrim filmukus (net ne filmus, anie irgi gali tapti tema giliai diskusijai). Už tai Argentinietis dar taip gerai manęs nepažįsta. Na ką gi...
- Pala, tai tu sakai, kad tau nepatinka, kaip atrodo realybė ir susigalvojai, kad savaip tikėti patogiau. Taip išradai Dievą? 
- Aš neišradau Dievo. Jis tiesiog yra. Ir man labiau patinka tikėti, nei netikėti.
- Tai gyveni iliuzijoje?
- Mes visi gyvename savo galvose. Niekas nesugeba suvokti daugiau nei gali aprėpti jo supratimas. 
Ir taip pokalbis rutuliojosi apie eksperimentus su šimpandzėm, pasąmone, placebo efektą, mirtį ir gyvenimą, mūsų nepasidavimą planuoti, taisykles, kurių patys prisikuriam, psichoanalizę, dėsnius kurie veikia ir sistemą, kurios niekas nesupranta, bet nepaliaujamai ieško atsakymų. 
Jis yra didžiausias ir agresyviausias skeptikas, kuris gins savo požiūrį iki paskutinio kraujo lašo. O vėliau nusišypsos ir pasakys: 
- Taigi aš nieko nesakau, gyvenimas yra labai gražus ir dėsningas. Taip kaip tu ir minėjai. 
Beigi užsirūkys...