Pagalvojimai

Taigi stai sėdžiu Varšuvoj ir iš 27-to Marriott aukšto žiūriu į miesto šviesas. Vietoj to, kad dirbčiau jau nebesugalvojau kaip išsisukti, todėl pamaniau, kad naujas įrašas yra visai rimta priežąstis nedirbti. Kai vienai dienai grįžau į ofisą po kelionės į Prahą ir pasakiau, kad rytoj vėl skrendu į Lenkiją, mano kolegos reakcija buvo: Are you crazy? Aš nusišypsojau ir atsakiau: Yes. Ir jau nebesuku galvos ką mano partneriai kitose šalyse gaudami emailus iš manęs vienuoliktą vakaro ar Sekamdienio rytą. Dirbu truputėlį kitokiomis valandomis pastaruoju metu. 
Na, bet ką čia apie tą darbą. Geriau pašnekėkim apie gyvenimą. 
Dabar skaitau puikią knygą Essays in Love parašytą Alain de Botton, kuris mano nuomone yra genijus. Kolegė vos ne per prievartą man ją įbruko ir dabar jau nebegaliu atsitraukti. Mr Alain nuotaikingai pasakoja kaip žmonės įsimyli ir kas atsitinka pakui. Kadangi jau esu apie vidury knygos, kur santykiai truputėlį vėsta, prasideda pats įdomumas. Taigi štai, ten yra toks palyginimas. Mes esam kaip amebos prisitaikančios prie aplinkybių ir mus supančių žmonių. Darbe būname vienokie, su mylimais žmonėm kitokie, patys dar kitokie. Mes keičiamės ir priklausomai nuo to kaip mūsų aplinka į mus reaguoja. Įsitempiame, kai jaučiam grėsmę, mylime kai jaučiam meilę, nušvintam su pozityviais žmonėms ir norim bėgti nuo negatyvių. Todėl niekas iš tiesų nemato mūsų tokių, kokius mes save matom patys. 
Enšteinas yra kažkaip panašiai pasakęs, kad gyvename uždaryti savo mažuose kalėjimuose, prisileisdami tik mažą dalį žmonių ir tapdami jiems svarbūs. Bet kas atsitiktų jei mes išplėstume savo galimybes ir stengtumės mylėti visus, net kurie nėra mums artimi. Mes gyvename voratinklyje, apsupti žmonių kasdien. Taksi vairuotojas, personalas prie bilietų punkto, kavos paduodantis padavėjas... Trumpi susitikimų momentai yra galimybės nusišypsoti, pajuokauti ir kažkam pakelti nuotaiką. Šiandien skridau su neįtikėtinu lėktuvo personalu. Juodaodis stiuartas paklausė ar norėčiau dar arbatos. – Taip, - pasakiau, - Su labai daug citrinos, nes Lenkijoje bus šalta. Stengiuosi neperšalti. Po to jis man atnešė dar du puodelius, net nepaklausęs. Nusišypsojo ir pasakė: - Čia, kad nesusirgtum.  
Jei kiti žmonės yra mūsų atspindys, labai džiaugiuosi, kad esu toks mielas veidrodis. 
Tai tiek naujienų. Reik dirbt gal vis dėlto sakau.