Mes galime keisti tik dabartį

Rudeniop radau naują užsiemimą. Pradėjau lankyti filosofijos paskaitas ir kartu su įvairaus plauko studentais diskutuoti opiais klausimais. Kadangi dėstytojas mėgsta palikti mus pačius ieškoti atsakymų, pastaruoju metu ėmiausi kiekvieno sutikto klausinėti, kokia nauda gyventi dabartyje? Juk daug smagiau plaukioti gražiuose prisiminimuose arba svajoti apie ateitį. 
Beje, maža to dar klausausi karts nuo karto ir budistų vienuolio šnekų. Pastarąjį kartą jis kalbėjo apie kalėjimus. Ne tik tuos tikrus pilnus nusikaltėlų, bet ir mūsų vidinius. Visa tai, ko mes nenorime daryti, kur nenorime būti, ko nenorime paleisti yra mūsų kalėjimas. O raktas į laisvę labai paprastas - tiesiog reikia sau pasakyti, kad aš noriu būti ten kur esu. Nes tik dabartyje galime ką nors pakeisti. Kas bebūtų nutikę, tai jau įvyko ir nėra net menkiausios galimybės pataisyti praeities ar vėl ten atsidurti. Tačiau kartais mes užstringame ir mėnesių mėnesius, netgi metų metus gyvename kokiame nors įvykyje, kuris tampa mūsų kalėjimu. 
Ir dar man neseniai buvo pasakyta, kad geri dalykai turi būti matomi. Kuklumas puošia, bet deimantai puošia labiau. Todėl nieko tokio į dienos šviesą traukti gražius dalykus, nieko tokio juos rodyti kitiems ir dalintis. Tai gal reiks taip ir daryti...