Kiek sveria tiesa?

... į Tiesą visuomet yra du keliai. Vienas - lygus, patogus, bet ilgas ir vingiuotas. Juo žingsniuojant net viso gyvenimo gali neužtekti. Kitas - status, akmenuotas, pavojingas, kartais - net kvapą gniaužiantis, bet - tiesus. Kas jį pasirenka, tikslą pasieks rizikuodamas, bet - kur kas greičiau. (Jurga Ivanauskaitė). 

Pastaruoju metu vis labiau aiškinausi, kas yra tiesa. Ką ji reiškia man? Kiek melo galiu priimti ir susitaikyti? Bandžiau įtikinėti save, kad gal truputis melo nieko tokio? Gal ne visada tiesa naudinga ar reikalinga? Kartais lengviau jos nematyti, kartais lengviau tikėti tuo, ką paprasčiau priimti. 

Neseniai žiūrėjau TED video 'How to spot a lier'. Ten buvo sakoma, kad melavimas yra dvipusis aktas. Mums meluojama tik todėl, kad sutinkame melu tikėti. Bet kuriuo momentu galime pasakyti 'tai netiesa' ir melas neteks prasmės. Bet kartais tikėti tiesiog patogiau. 

Tiesa neatskiriama nuo atvirumo ir pažeidžiamumo. Iš baimės apsimetinėjame tuo kuo nesame, slepiame tai, kas mūsų nuomone kitiems gali nepatikti, kuriame savo įvaizdžius ir kaukes. 

Neseniai viena tiesa man buvo tiesiog įbrukta brutualiu būdu. Man jos nereikėjo, aš jos nenorėjau ir neprašiau. Tačiau man buvo pasakyta: 'Štai tau tiesa, imk ir daryk su ja ką nori'. Nežinojau ką su ja daryti, negalėjau apsimesti, kad jos nepastebiu, negalėjau suvynioti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Buvo per vėlu nuo jos pasislėpti. Teko pripažinti, kad dabar ji mano ir nieko jau čia nebepadarysi. Teko su ja susidraugauti ir netgi padėkoti. 

Nuo to laiko ėmiau vengti bet kokio nesąžiningumo. Jei pagaudavau save norinčią ką nors pagrąžinti ar pakeisti, prisimindavau koks sunkus tiesos svoris, kai ji netikėtai ant tavęs užgriūna. Geriau dozuosiu ją mažais kiekiais užuot kaupus uždengtą melo trupiniais. 

Dažniausiai tiesa mus išgelbėja nuo savęs pačių, nuo mažų dalykų, kurių nenorime pastebėti ir kurie vėliau virsta tokiais dideliais, kad jų jau nebepajudinsi iš vietos. Reikia labai daug drąsos išlikti teisiu prieš save patį ir paleisti viską, kas nekelia tavęs į viršų. Reikia labai daug drąsos daryti tai, kas tau atrodo svarbu, kuo tu tiki. Dar daugiau drąsos reikia susitaikyti su tuo, kas yra tavo viduje, kad tu klysti, kad tau skauda, kad tu netobulas ir keistas. 

Nes visi kiti atrodo žino, kaip reikia gyventi, o tu nežinai. Tarsi kokioj aukštosios matematikos pamokoj, kur dėstytojas rašo formules ant lentos ir visi aplink sėdi viską žinančiais veidais. Tik vėliau paaiškėja, kad niekas nieko nesuprato. Tačiau niekas nepakausė, nes atrodė, kad visiems kitiems viskas aišku. Ir niekas nenorėjo būti tuo vienu nesusipratėliu. Tik tada, kai kažkas išdrįsta ir pakelia ranką, paaiškėja, kad visi kiti lygiai taip pat nesupranta tų formulių ir lygiai taip pat sutrikę ieško atsakymų. 

Dabar vis labiau ir labiau mokausi drąsos, kuri eina kartu su tiesa, kaip ir melas eina kartu su baime. Mokausi klausti. Mokausi prašyti. Mokausi nenusivilti jei man neatsako ar atsakymas man nepatinka. Ir vis labiau jaučiu, koks grynas ir tikras darosi mano gyvenimas. Kokie tikri žmonės aplink. Kaip krenta lukštai net nuo užkietėjusių tobulo įvaizdžio specialistų, kaip krenta lukštai nuo manęs. 

Nes nieko nėra vertingesnio už tai, kas tikra.