Kita Tailando pusė - Railay Beach ir naktiniai pasiplaukiojimai

Visi mes gyvenime padarome klaidų. Vienos jų skaudesnės nei kitos, o kai kurios tiesiog kvailos ir tiek. Iš pradžių mūsų planas buvo vykti į Tailando Šiaurę Chiang Mai. Tačiau dėl paskutinės minutės planavimo bilietai iš Koh Samui ar Surat Thani kainavo apie penkis tūkstančius batų (100 GBP). Už tai autobusas iki Krabi tik penki šimtai (10 GBP). Be to mano koja taip pat pakoregavo planus, todėl paplūdimys atrodė geresnis variantas nei klaidžiojimas džiunglėse ir šventyklų lankymas. Iš tiesų tai galvoju, kad galbūt tas kojos nikstelėjimas buvo ženklas pasilikti Koh Phangan ar bent jau nuvažiuoti į Koh Samui, kur yra ligoninė. Tačiau argi mes klausysim kažkokių ženklų iš aukščiau? Nutarėm baladodis į Krabį ir aplankyti visų išgirtą Railay beach. Tai buvo pirma didelė klaida. Antra klaida buvo net nepasižiūrėti jokios vietos nakvynei prieš ten vykstant. Pustuštėse Koh Tao ir Koh Phangan salose vis stebėjomės negi čia hig season, kur visi žmonės? Atvykę į Krabi supratome - štai kur jie!! Daugiau nei telpa, daugiau nei įmanoma įsivaizduoti ar akys gali aprėpti. Kas reiškė trigubai užkeltas kainas, prigrūstus paplūdimius ir nakvynės vietų trūkumą. Visą dieną snausdamos valtyje ir autobuse sapnavome gražias uolas ir žydrą jūrą. Tačiau pasiekus Ao Nang bay (iš kurio valtys plaukia į Railay) norėjosi ne verkti, o raudoti. Niekaip negalėjau suprasti kur mes atsidūrėm. Gariūnų/Palangos hibridas pilnas rusų ir kiniečių, blykčiojančios ryškios šviesos, be perstojo zujantys tuktukai, kraupūs masažo salonai ir dar baisesni restoranai. Nejaugi žmonės savo noru renkasi taip atostogauti??? Aš tikrai kažko nesuprantu. Bet buvo jau per vėlu, nebegalėjome teleportuotis atgal. Nutarėm laikytis plano, plaukti naktine valtimi į Railay ir ieškoti nakvynės, o jis visai mūsų nelaukė išskėstomis rankomis. Nakvynės tiesiog nebuvo. Apėjome visus iki vieno viešbučius kiek galėjome rasti. Nepabandėme tik ant uolos užsikabaroti, kur anot žemėlapio turėjo būti keli bungalai. Booking.com mažiausiai dešimties kilometrų spinduliu rodė no availability. Ir mes niekaip negalėjom suvokti kaip taip gali būti, kad nėra net vieno vienintelio kambario, net pačiame paprasčiausiame nameliūkštyje. Paslaptis paaiškėjo ne už ilgo. Pasirodo apart to, kad ir šiaip atostogavome high season metu, dar prisidėjo ir Kiniečių nauji metai, kas reiškė pusės Azijos šalių piliečių (Malaizijos, Taiwano, Kinijos ir t.t.) antplūdį. Ir visi jie norėjo atostogauti aplink Krabi. Kita dalis spėju susgrūdo Phukete. Tuo tarpu Koh Tao ir Koh Phangan daugiausia ilsėjosi jauni žmonės iš Europos ar Australijos. Ypač daug Prancūzų. Kas be ko ir Rusų, bet kur jų nėra? Krabi žinoma taip pat buvo su kaupu.  

Gerokai pasiblaškę pirmyn ir atgal, beigi neapsikentę panašių atsakymų: 'Sorry, we are full, but... Have you tried East? Have you tried West? Have you tried Diamond resort? Have you been in the next bay?' mes jau norėjom šaukti: 'Taip išbandėm F...ing everything, gal išskyrus next bay. Todėl nutarėm pavalgyti vakarienę ir plaukti atgal iškur atplaukusios, nes kita alternatyva buvo tik nakvoti paplūdimyje. Žinoma laukė daugiau blogų naujienų. Jei į Railay sumokėjom po šimtą batų (2 GBP), mat buvo daug plaukiančių žmonių, atgalinė kelionė atsiejo devyni šimtai (beveik 20 GBP). Jeigu atvirai man labiau patiko tas antrasis naktinis pasiplaukiojimas tuščia valtim tarp uolų, danguje šviečiant žvaigždėm. Bet nepigus malonumas ir ne tokiom aplinkybėm. 

Vis dėlto nėra visiško blogio, kuris nors kiek neišeitų į gerą. Šiuo atveju tai buvo Dia, kuri mus ir išgelbėjo. Jos mažas viešbutis in the middle of nowhere turėjo vieną vienintelį kambarį tai vienai nakčiai. Gerokai pasiderėję su tuktuku priprašėm, kad jis mus nuvežtų į tą vešbutėlį apsuptą palmių ir netgi (oh my!) su baseinu. Aišku vairuotojas neturėjo nei mažiausio supratimo kur tai yra. Pasitaręs su kokias penkiais kolegom galiausiai nutarė, kad maždaug įsivaizduoja ir šiaip netaip nugabeno mus į mūsų lovas. Dia ir jos viešbutis šią Tailando pusę nors kiek reabilituoja, nes kitaip nedaug gero as aš turėčiau apie šitą atostogų dalį pasakyti. Kitą dieną ji pervežė mus į naujus namus - Rainbow hotel, kuris buvo dar toliau ir dar labiau in the middle of nowhere. Už tai pigiausias kokį tik turėjom Tailande. Kaip už 600 batų (12 GBP) Hig season metu sakyčau netgi prabanga - švari patalynė, karštas dušas, kondicionierius, geriamo vandens buteliukai kambaryje. Tikra value for money ne kitaip, jei neskaičiuotume kiek išleidom taksi, kad nusigaut iki paplūdimio. Nuvežus mus į Vaivorykštinį viešbutį, Dia mūsų palaukė ir nugabeno Ao Nang Bay, kurio jau spėjom pasiilgti nuo vakar (not!!!). Ir žinoma vėl plaukėme į Railay. Kol važiavom daugiau pabendravome. Ji turi trijų metų dukrytę, o jo vyras armijos pilotas šiuo metu treniruojasi skraidyti Bankoke. Visi jos šeimos nariai turi kokį nors biznį, kas vaistinę, kas restoraną, o va ji viešbutį su devyniais kambariais, kurį atidarė vos prieš metus ir ketina jį plėsti iki dvidešimt penkių. Iš jos veido visą laiką nedingo šypsena, o aš iki šiol aš noriu šypsotis ją prisimus. 

Gerai jau gerai, sutikom ir kitų malonių žmonių. Vieni tokių buvo miela Amerikiečių pora iš Kalifornijos, kuri plaukė kartu su mumis valtim ir taip pat nesėkmingai ieškojo nakvynės vietos. Kadangi visi matė mano subintuotą koją, bent jau nereikėjo tampyti lagamino. Vis kas nors pasisiūlydavo padėti. Atoslūgio meto teko nemažai bristi iki kranto, taigi nežiau kaip būčiau susitvarkius su savo lagaminu. Mano draugė vis stebėjosi kaip aš išvis įsiropščiu į tą valtį. Aš manau, kad turiu kažkokį keistą sugebėjimą ignoruoti blogus dalykus. Taigi visai nekreipiau dėmesio į mano kasdien vis labiau tinstančią ir mėlynuojančią koją. Kol galėjau paeiti, džaugiausi atostogom. 

Taigi jei kas ir buvo gero iš nusitrenkimo į šitą pragaro kurotą žemėje, tai pakeliui sutikti žmonės. 

Turiu pridėti, jog žinoma tai visai ne Railay kaltė. Palyginus su Ao Nang Bay, jis tikras ramybės užutėkis, nors ir perpildytas bet vistiek jaukus. Labai būčiau norėjus jame apsistoti ir manau būčiau labai džiaugusis tiek reggie stiliaus barais, tiek uolomis, tiek įlankėlėmis tarp jų, tiek saulėlydžiais... Bet aplinkybės ir mūsų išankstinis neplanavima lėmė kitaip. Deja galėjome čia praleisti tik vieną dieną ir vis jautėme, kad spaudžia laikas ir kad reikia nepražiopsoti valties atgal. 

Na ką padarysi, gal kada nors kitą kartą (jei jis bus)...