Auksinis sekmadienis parke

Artėjant metų galui daugėja permainų. Metų pradžioje rašiau planus, ko norėčiau ir tikėčiausi. Labai daug kas išsipildė su kaupu... Kai kas ne visai, bet dar gi ne metų pabaiga. Prieš tris mėnesius pakeičiau darbą, o nuo kito mėnesio kraustysiuos į naują vietą. Po devynerių metų Londono šiaurėje, kelsiuos į vakarus. Nemažas pokytis turiu pasakyti. Viduje kirba virpuliukas ir laukimas. Nežinia ir kartu jausmas, kad viskas bus gerai. Turi būti gerai. Aš niekada nepasižymėjau per daug gera intuicija, bet juk namuose spalvotomis sienomis, rausvu vonios kambariu, mėlyna virtuve ir oranžine svetaine negali būti blogai. Labai tikiuosi, kad mano nuojauta manęs neapgauna. 
Tačiau kol vis dar gyvenu savo tolimąjame šiaurės kaime pats laikas apžiūrėti vietinius parkus. Štai pavyzdžiui šiandien visai netikėtai supratau, kad netoliese esantis Trent parkas nusipelno dėmesio, kurio jam nesuteikiau per pastaruosius ketverius metus. Jame taipogi yra gan išvaizdus namas, kadaise buvęs didikų medžioklės vieta, o vėliau keliavęs iš rankų į rankas, kol galiausiai atsidūrė Philipo Sassoono rankose (jis žymus nebent tuo, kad buvo kito Sassoono poeto pusbrolis), kur jis linkmino tokius svečius kaip Čarlis Čaplinas ir Winstonas Churchillis. 
Rudens diena buvo tiesiog tobula vaikščioti po mišką, traškant geltoniems lapams po kojomis. Kai kur tiesa teko bristi per purvą, nes vakar visą dieną lijo. Net nustebau, kad dar nemažai lapų likę ir ant medžių, tarsi nusidažę auksu. O gal tik toks įspūdis nuo saulės? 
You know, if you look at it that way, then everything is a waste of time. Like watching TV, windsurfing, dancing, painting, doing nothing... For anything you do or don't do, you use your time. The only thing what matters is if you really enjoy it. Because if you do, then it is not wasted, is it? 
Kartais žmonės iš kurių to mažiausiai tikiesi, nustebina labiausiai.