Naujas būdas žiūrėti filmus - Casablanca gyvai

Šiuolaikinis žiūrovas pasidarė be galo išrankus. Jam nebeužtenka vien pasižiūrėti filmą... Jis nori atsidurti filme. Ir kaip neįtikėtinai beskambėtų - tai yra įmanoma! Ir tai nuostabu! Secret Cinema ir Future Cinema fantaziją paverčia realybe. Jų dėka galima buvo nusikelti į daugelį filmų, bet aš vis praleisdavau progą. Tačiau, kai išgirdau, kad bus atkuriama Casablanca, greit suorganizavau draugų būrelį ir nekantriai laukėme šiandienos. Mano meilė seniems filmams ir ypač 50-iesiems niekam ne paslaptis. Visada norėjau pagyventi tai laikais. Todėl, kai atsiranda galimybė nukeliauti 70 metų atgal - griebiu ją negalvodama. Casablanca buvo sukurta 1942-aisiais. Nežinau kodėl, bet tų laikų vyrų išvaizda ir manieros mane veda iš proto iki begalybės. Na ir moterys tiesą sakant, ten tokios gražios, elegantiškos ir rafinuotos. Žodžiu širdis apsala iš džiaugsmo, kai bent priartėju prie to laikotarpio atributų. O šiandien atsidūriau Maroke, Ricks American Bare, be jokios laiko mašinos ir lėktuvo bilietų. 
Po šito renginio jaučiau, kad mano sveikas protas švelniai tariant sutrikęs. Kur aš ką tik buvau? Was this for real?  Taip tiksliai buvo atkurta visa atmosfera, kad vėliau, kai žiūrėjome patį filmą, jautėmės, kad  jame ir esame.
Dar prieš visą šitą reikalą turėjome užsiregistruoti ir gauti netikrus dokumentus. Nes kaip gi kitaip karo metu patektumėm į Maroką? Aš tapau Waleria Adamska iš Vengrijos. Patikra tikrai buvo griežta, o kas neturėjo tvarkingų popierių buvo statomi prie sienos ir apieškomi. Kažkodėl tik vaikinai? Vėliau, vos praėjus patikrinimą, prie mūsų pristojo slaptas žvalgas ir liepė apsimesti, kad iš jo perkame karolius. Tuo tarpu perdavė informaciją, kad turim susitikti prie mėlynosios papūgos. Pradžia daug žadanti. Ypač kai patekom į tamsutėlį koridorių, kuriuo šiaip ne taip nusikapanojom iki pagrindinės salės. Net teko įsijungti telefono žibintuvėlį. Kai pagaliau pamatėm šviesą - mes buvom Casablancoj. Didžiulėje salėje grojo orkestras, stovėjo kazino stalai... O prie jų - pasipuošusios damos ir džentelmenai. Negalėjau patikėti savo akimis. Aš buvau filme. Viso vakaro metu prie mūsų staliuko vis kas nors prisėsdavo - tai susipainiojusi jausmuose moteris, tai žavus Emilio (kuris davė kazino žetonų), tai guvus senukas pasakojantis istorijas, tai kareiviai įtariai žiūrintys į popierius... Ir šiaip aplink veiksmo netrūko. Karts nuo karto vyko susišaudymai, pasirodymai, keitėsi daininkai. O mes tuo tarpu valgėm, gėrėm, lošėm ruletę ir plepėjom su įvairiais personažais. Beje maistą tiekė vienas geriausių Marokietiško maisto restoranų  - Moro. Mėlynoji papūga prie jo ir buvo, tačiau ten nesutikom savo žvalgo. Tik po kiek laiko jis atsirado, kad mane įspėtų, jog šnipinėčiau nesukeldama įtarimo ir linktelėjo į mano foto aparatą. 
Žinoma galiausiai buvo parodytas ir pats filmas, kuris niekada neatsibosta. Galėčiau jį žiūrėti ir žiūrėti.  
Na, ir kodėl visada reikia sugrįžti į realybę? Aš tikrai nieko prieš iš jos kuriam laikui pabėgti va į tokį pasaulį.