Bob Bob Ricard restoranas

Niekad nebūčiau iš savęs tikėjusis, kad vieną dieną Londone sugalvosiu eiti paskanauti rusiško maisto. Barščių ir silkės galima gi ir namie prisiragauti. Tiesą sakant nelabai jų ir pasiilgstu. Ir šiaip visą laiką skeptiškai žiūrėjau į overpricintus koldūnus ir a la luxury russian style restoranus, kur susirenka snobai šampano pagurkšnoti. Bet, kad jau visi maisto ir restoranų blogeriai suokia kokia nuostabi ši vieta, nutariau suteikti jai šansą. Ir ką gi, nenusivyliau. Netgi likau labai maloniai nustebinta. Gal dėl to, kad čia mano netikėtumui meniu buvo gausu ir ne rusiškų patiekalų. Be to aptarnavimas, kokio seniai jau neteko Londone patirti. Savaime suprantama yra netgi durininkas, ir vos įžengus vidun pasitinkantis paltų paėmėjas. Įdomu kaip tos pareigos vadinasi? Gal koks paltininkas? Tuomet dar vienas darbuotojas palydintis prie staliuko ir koks milijonas padavėjų. Net sutrikau susidūrus su tokia personalo gausa. Bet tik jų visų dėka, vakaro atmosfera buvo be priekaištų. Tiek kartų pildė mūsų stiklines vandeniu, kad atrodė tuoj nusprogsiu nuo jo kaip koks balionas. Jos nei minutei neturėjo progos ištuštėti. 
Restorano interjeras primena prabangųjį traukinį Oriental Express. Netrūksta ir marmuro, mozaikų bei senovinių paveikslų. Viskas labai mėlyna ir truputėlį ekscentriška. Na, bent jau mano akiai  tikrai malonu. Art Deco gerbėjai išvis tikriausiai pagalvotų, kad numirė ir pateko į rojų. Ir dar sienoje yra mygtukas - press for champagne. Čia jau truputėli naujaisiais rusais kvepia, bet tikiu, kad visiems užsieniečiams tas mygtukas yra didi atrakcija. 
Aišku meniu apstu ikrų, austrių, kijevo kotletų ir kitų Rusiškai egzotiškų (užsieniečiams) gėrybių. Aš pasirinkau anglišką variantą žuvies pyragą ir prancūzišką desertą - trijų rūšių Creme Brule. Taigi net negalėčiau pasakyt, kokia ten iš tiesų virtuvė. Galima rasti visko po truputį. 
Savininkas gi žinoma yra rusas - Leonidas Shutovas.