Septintoji - Dešimtoji diena - Gili Trawangan ir kitos salytės

Pradėjau rašyti šį pasakojimą dar bekratydama smėlį iš plaukų, fone garsiai burzgiant ventiliatoriui mediniame namelyje, o baigiau niūriame ir lietingame Londone.

Sėdint viename iš paplūdimo barų su ką tik sutiktais pažįstamais staiga išplaukė iš kalbos: 
- Štai ir prasidėjo Gruodis.
- Ne, dar ne, - bandžiau prieštarauti, - Tik rytoj...
Ir staiga suvokiau, kad šiandien ir yra rytoj. Juk jau 2.30 ryto. O tai reiškia, kad greit laikas išvykti. Ne, ne, ne... Kodėl? Taip nesąžininga. 

Tris dienas mes praleidome Gili Trawangan - Indonezijos Ibizoj, tik mažesnėj, jaukesnėj, su gražesniu smėliu ir vandeniu. Nors sutiktas Ispanas labai ginčyjosi ir aiškino, kad aš dar nemačiau Formenteros (salytė prie Ibizos). Va, kai ją pamatysiu – suprasiu, kad ten paplūdimai dar gražesni, o vanduo dar mėlynesnis. Nieko dar aš nemačiau pasak jo.

Tačiau ilgainiui, ypač po nemažai kelionių aš ėmiau suvokti, kad ieškau ne tobulų atvirukinių vaizdų. Aš ieškau kažko neapčiuopiamo, kas vienoje ar kitoje vietoje mane priverstų pagalvoti: čia taip gera, nenoriu išvykti. Ir tai gali būti visai neįspūdinga vieta. Gali būti visai netoli nuo ten kur gyvenu. Arba žinoma visko gali būti, kad taip pagalvosiu kitam pasaulio gale esančioje mažoje salelėje. Tiesą sakant netgi labai tikėtina.

Kelionė iš Balio į Gili Trawangan greitaeigiu laiveliu užtruko apie 1,5 valandos. Iš pradžių truputėlį abejojau ar verta čia trenktis. Gal geriau ilgiau Balyje pabūti? Bet vos išlipus iš valties visos abejonės dingo. Ne, meluoju. Abejonės dingo man besėdint ant valties stogo ir žiūrint į vis artėjančius salos kontūrus. Labai gerai atsimenu, kaip vos atvykus rašiau Vaidai: Dabar suprantu, kodėl čia taip ilgai pasilikote. Mes irgi liksime vos ne iki paskutinės minutės... 
Ir likome. Būtume likę dar ilgiau, jei tik būtume galėję.

Ta miniatiūrinė salelė, be jokio motorizuoto transporto (tik arkliukai ir dviračiai), su paprasčiausiais Bungalais (duše teko praustis su šaltu jūros vandeniu), nenustekenta viešbučių tinklų, mums tapo jaukiu rojumi. Laimingi draugės batai čia pasiliks amžinai, mat ji juos kažkur netyčia pametė.

Nepraėjus net porai dienų jautėmės kone neatsiejama miesteliuko dalimi. Kas antras gyventojas sveikinosi ir kalbino it senas pažįstamas. Pusę ten esančių turistų jau buvome sutikęs kur nors paplūdimyje, arba ekskursijoje po kitas salas, ar kokiam bare, ar prie pietų stalo. Neįmanoma praeiti gatve nepastebėtoms, nepalabintoms ir neužkalbintoms . Tik ir girdėdavom:
– Labas Laura ir Roberta! Where are you going?
– Tiesiai, - atsakydavom mes. Nors esant saloje tai nelabai tikslus pasakymas. Gal greičiau reikėtų sakyti – apvaliai?

Labai juokingas buvo vietinių triukas, kai jie šaukdavo pavymui: Ei kažką pametei. Atsisuki, o jie išsišiepę mojuoja. Čia toks kabinimo būdas, ar kaip?

Taigi kaip supratote gyvenimas vienam mažam kaime yra smagus. Čia beje nėra joklios policijos. Jos ir nereikia. Mūsų bungalow langai net normaliai neužsidarydavo. Pagrindinėj gatvėj dvidešimt restoranų, keli barai, na dar yra aikštė, kur naktimis kepama žuvis ir jūros gėrybės ant grotelių. O visoj likusioj salos daly tušti paplūdimiai bei kur ne kur išsibarstę nameliai. Ją pakrante apėjau per kokias 2-3 valandas, Roberta tuo metu ieškojo pamestųjų batų.
Saulė turiu pasakyti kepino nepriekaištingai ir oda gražiai raudonavo (po savaitės šauniai lupsis ir būsiu panaši į besineriančią gyvatę).
Kartais pasijausdavau tarsi apleistoje teritorijoje, kurios gyventojai staiga išsigelbėjo netikėtai atplaukus laivui. Pora pakeliui matytų viešbučių bolavo suskleistais skėčiais, užverstais gultų čiužiniais, o vienintelis darbuotojas bare šluostantis stiklines tik liūdnai nusišypsodavo. Ką gi ne sezonas yra ne sezonas.

Vis dėlto keletas vakarėlių čia vyko, o kai ir nevyko mes vistiek neliūdėdavom. Kai ryte vos pavilkdamos kojas užsisakėm šaltos arbatos, o nuo ryškios saulės šviesos draskančios akių vyzdžius negelbėjo net tamsiausi akiniai.
– Hang over? – paklausė padavėjas.

- O taip, labai, too much partying yesterday…
- Tai, kad vakar nebuvo jokio party? – nesuprato jis

Štai kas su mumis būna net neoficiolimis ramybės dienomis, kai net nėra vakarėlių (jie ten ne kiekvieną dieną ir mes praleidom didžiausią New Moon party, nes atvykom viena diena vėliau). O kai būna vakarėliai paplūdimyje ar didžiuliame Rudy’s bare, nėra net ką ir šnekėti. Be to net ir naktį žiauriai karšta, todėl vis šaudavo į galvą pasimaudyti paryčiais. Ir dar šaudavo plyštantčia galva plaukti ekskursijon po kitas saleles (Gili Air ir Gili Meno). Nors pasnorkelinti su spalvotom žuvytėm ir netgi vėžliais (!!!) grynas smagumėlis, kelionė besisupančiame laive nelabai patiko burbuliuojančiam skrandžiui.

Tiesą kiek atsibodo visokie grybų ir kitų narkotinių medžiagų pardavėjai. Taip ir likome nesuprastos, kodėl mums ir šiaip linksma, be jokių priedų. Net alkoholio beveik nereikia.

- Taigi užsieniečiai čia atvažiuoja todėl, kad kitur narkotikai nelegalu, - žinovų tonu vis aiškindavo jie. Maždaug naudokitės proga kol galit. Bet mes visai ne jų rinkos segmentas ir tokios progos nelabai viliojo. 
Vieną kartą du vietiniai draugeliai bandė iškvosti:

- Na niekaip nesuprantam, kaip tu gali šiaip būti laiminga ir linksma? - Tarsi tik magiški grybai suteiktų laimės.  
-Va taip paprastai, - kartojau aš
-Tokių žmonių čia beveik nebūna.

O laiminga aš jaučiausi vien nuo buvimo tenais. Kad turėjome hamaką. Kad labai skani ant grotelių kepta žuvis ir vaisiniai kokteiliai. Kad nuo kranto galima nardyti ir gėrėtis žuvytėmis. Kad pamačiau vėžlį. Kad galima gulinėti ant bean bag’o fone skambant muzikai. Kad saloj beveik vien jauni žmonės. Kad labai gražiai žybsi laivų švieselės naktį. Kad skaisčiai rausvėja dangus. Kad labai jaukios ir mikštos pagalvėlės restoranuose. Kad galima lengvai sutikti daug įdomių žmonių, dažniausiai jau kelis mėnesius keliaujančių po Aziją. Būti laimingu čia yra visos sąlygos ir dar daugiau. Kaip ir visos sąlygos nieko neveikti.

Beje pabaigai moralas, kurį man labai rimtu veidu išrėžė vienas anglas, kai pasakiau, kad Anglija graži šalis, bet nelabai norisi tuo grožiu džiaugtis, kai ištisai lyja. Jo atsakymas buvo toks:

-          Yes, there is this certain type of people. You take them to the North Pole to watch Northen lights and all they care about is to complain – Ohhh it’s too cold… You take them to a beautiful red Oman desert. – Ohhh nooo it is bloody hot, so they say. You take them to a mountain to watch the sunrise and they complain  again – Ohhh so hard to climb... And they miss it of course. Can you imagine how many beautiful things in life are left out, because it is too rainy, too cold, too hot, too humid, too uncomfortable and all the bullshit… They should sit at home on the sofa as a grandma and do some knitting!

Ir tada, baigęs monologą nuėjo… Mes taip ir likom išsižioję. Nesakau, kad čia apie mane, bet jo žodžiai man labai įstrigo į širdį. Norėčiau pasistengti nepraleisti gražių dalykų, net jei kartais jie pasiekiami ir ne pačiu patogiausiu būdu.