Dėkingumas

Kažkaip susimąsčiau, kad dėkingumas tikriausiai labiausiai susijęs su laime dalykas. Maždaug kaip lūpos ir lūpdažis. Arba kaip kokteilis ir šiaudelis. Arba... Na, žodžiu, kaip daug kitų neatsiejamų daiktų.

Aš manau, kad būnant dėkingu ir džiaugiantis tuo ką turi, praktiškai neįmanoma būti nelaimingu. Be to tai pats paprasčiausias būdas pasikelti nuotaiką ir susišildyti širdį, kai apima liūdesys. Na apart karšto šokolado, žinoma.

Jei kiekvieną dieną vakare pagalvotume už ką esame dėkingi, susidarytume bent mažytį sąrašėlį pamatytume, kiek mažai yra pagrindo verkšlenti. Pamatytume, kad pasaulis ir mūsų gyvenimas ne savaime suprantama duotybė, o nuosekli įvykių, žmonių ir pamokų seka. Už tai mažų mažiausiai turėtumėm pasakyti ačiū. Dėkingumas augina meilę. Ar ne keista, kiek daug kiti padaro dėl mūsų, nors galėtų ir nedaryti? Nes niekas juk nieko neprivalo. Juk keliai galėtų būti nenukasti, gatvės nešvarios, niekas nevairuotų autobusų, ir nepapildytų ofise kavos, per radiją negrotų muzika, o ant stalo nebūtų daržovių. Ir tai tik nepažįstami žmonės, o kur dar artimiausi? Kurie neprivalo mūsų mylėti, mumis rūpintis ir padėti. Iš tiesų žmonės šitiek daro vieni dėl kitų atrodo be jokios praktiškos priežąsties.

Ir ne tik žmonėms mes galime būti dėkingi. Viskam kas mus supa galime pasakyti ačiū. Netgi kėdei, klavetūrai ir kompiuterio ekranui, kurie padeda patogiai užrašyti mintis ir leisti jas peskaityti kitiems. Ypač kai pagalvoji, kad visos šios savaime suprantamos prabangos galėtų ir nebūti.

 Galbūt miegotumėm po tiltu ir šaltumėm galūnes, absoliučiai niekam nesivarginant pagalvoti, kad mes išvis tokie esame? Galbūt basi žaistumėm Indijos lūšnynuose? Galbūt mūsų laivas skęstų? Arba per šventes sugipsuota koja gulėtumėm ligoninėje? Net ir kol aš rašiau šią žinutę, kažkas gimė, kažkas mirė, kažkas susirgo, kažkas išalko (o gal nevalgė jau kelias dienas), kažkas apsuko turistą ir uždirbo tris dolerius, kažkas pasirašė skyrybų dokumentus, o kažkas sutiko naują meilę. Ir kiekvienas iš tų žmonių turi bent kažką, už ką gali padėkoti! Argi tai neįtikėtina?

Apskritai nematau dėkingume jokios žalos, o tik absoliučią naudą. Jei praktikuotume jį kiekvieną dieną, užsiaugintume stiprų ir didelį raumenį ant kurio laikytųsi mūsų realybė. O ką jau kalbėti, kad kitiems tikrai būtų kur kas papraščiau šalia mūsų gyventi.  

Ir aš nesakau, kad vien nuo to pasaulis staiga pasidarytų šviesus ir rožinis. Bet gal bent jau nebeūtų toks niurgzus ir urzgiantis?

P.S. Tik svarbu neleisti kitiems tuo manipuliuoti arba ką nors padarius pulti reikalauti dėkingumo. Tas ir yra sunkiausia.

Ačiū, kad skaitėte.