Karštas levandomis kvepiantis Provansas

Net nebežinau, kaip pradėti pasakojimą apie Provansą. Norėtųsi parašyti ką nors ypatingo. Perteikti tą mielą ir jaukų pojūtį, kuris aplanko vaikštant siauromis gatvelėmis. Papasakoti kaip išsipūčia akys pamačius levandų ir saulėgrąžų jūras. Kaip norisi šypsotis, kai paslaugi tetulytė gėlėta suknele nuoširdžiai bando iškrapštyti mūsų mašiną iš siauro skersgatvio. Kaip skanu valgyti alyvuoges pievoje po medžiu. Kaip oranžiniai kanjonai plieskiant karščiui atrodo tarsi įkaitęs varis. O miestelyje galima rasti skaniausių vyšnynių ledų. Kokie traškūs būna kruasanai ryte ir kokia kvapni kava. Kaip gyvai šurmuliuoja turgeliai. Ir kaip valiūkiškai nuo kalnų šniokščia upeliai. Nemoku perteikti jausmo esant ten. Be galo geras, tik tiek galiu pasakyti. Kartais būna įsivaizduoji kokią nors vietą ir galiausiai pamatęs nusivili. Su Provansu man buvo atvirkščiai. Viskas dar geriau nei galvojau. Norėčiau sugrįžti vėl ir vėl.  

Net nebeatsimenu, kurio čia miestelio gatvės buvo tokios siauros, kad truputėlį įstrigome su mašina.
Nors pagalbos mums nelabai reikėjo, vistiek atsirado pagalbinykų.
Bobulytei su Marseille krepšeliu buvo kur kas daugiau strioko, nei kad mums. 

Levandų jūra.

Saulėgrąžų marios. 

Roussillon miestelis su oranžiniais namukais

Oranžinio smėlio kanjonai. 

Oranžinės gatvelės

Labai tipiški levandų suvenyrai ant kiekvieno kampo.

Senanque Abbey. Žymusis vienuolynas apsuptas levandų.
Kai mes atvykom jau buvo uždarytas, bet šiaip galima ir viduj pasivaikščioti. 

Fountaine -de-Vaucluse. Čia atvažiavome nustatę žemėlapyje, kad yra vandens telkinys.
T.y. upė. Bet maudytis joje aišku nelabai galima. O taip tikėjomės...

Turgelis, kur apstu daržovių, vaisių, alyvuogių, sūrių, užtepėlių ir daug daug visko.

Levandiškas Luberono slėnis.