Vasara Rūgpienių kaime

Kaip sakoma visur gerai, bet namie geriausia. Tuo metu kai Lietuvoj lynojo ir laikėsi apie 20-22 laipsnių šilumos, Londone plieskė 30-ties laipsnių karštis. Bet man nei kiek nebuvo gaila, nes vistiek tikriausia vasara Lietuvoj. Ir kas man iš to karščio didmiestyje? Aišku pavėlavau vos savaitę ir pataikiau tiesiai ant atšalimo. Lygiai taip pat pavėluosiu ir į Londoną, kai jau visi karščiai bus praėję. 
O Lietuvoj giminės, draugai, šeima ir šuo. Mėsa ant grotelių kiekvieną dieną. Tikro skonio agurkai ir pomidorai (skaniausias maistas trinti pomidorai ant kepinto batono su česnaku). Žaluma, ramuma, gaivuma... Kaimas, pirtis, židinys, Nemuno vingis, Kernavė, Pilies gatvė, Vilniaus botanikos sodai... 
Jau ir taip man atrodė, kad sostinės gatvėse beveik nėra mašinų, bet kai kaime pamiškėm pasivažinėjau dviračiu ir nesutikau nei gyvos dvasios, pasijaučiau lyg į kitą planetą patekus. O koks žvaigždėtas rugpjūčio dangus!
Mano vaikystės gatvėj visi kaimynai sugrįžo. Kas buvo užsieny, kas į kitą rajoną išsikraustęs. O dabar einu gatve ir kiekvienam kieme po draugą ar kokį kaimynėlį su kuriuo žodžiu kitu persimeti. Kaip senais laikais. Neįtikėtina. 
Ir šiaip buvimas Lietuvoj po Londono triukšmo taip trenkia per smegenis, kad maža nepasirodo. Iš pradžių sunku sėdėt, nieko neveikti ir mėgautis ramybe. Bet kai įsivažiuoji į atostogų ritmą, net nepastebi, kaip laikas ištirpsta it ledai saulėje.