Birželio prisiminimai - Stambulas

Tiesą sakant nelabai ką galiu apie Stambulą papasakoti. Kadangi tiesioginio skrydžio iš Londono į Tbilisį neradau, nutariau skrist per Turkiją ir čia apsižvalgyti. Kaip tik suspėjau apvažiuoti ratą su City Bus tour ir susidaryti šiokį tokį įspūdį apie miestą. O jis turiu pripažinti gali daug kuo pakeleivį pradžiuginti. Ir gražiais statiniais, ir ilgiausiais tiltais, ir gražiais saulėlydžiais, ir skaniais valgiais. Nuliūdinti žinoma gali kamščiais, kuriuose mes ilgokai lūkuriavome. Jau net buvau pradėjusi jaudintis ar spėsiu į lėktuvą. Susidarė įspūdis, kad kiekvienam žmogui čia tenka po vieną taksi. O gal net ir daugiau.
Po dviejų valandų pasivažinėjimo pamačiau tik mažutę dalelę miesto grožio. Čia tikrai reikėtų praleisti bent keletą dienų.
Stambulas mane pasitiko taip, kaip ir tikėjausi - su būriu tamsių turkų kiekvienam žingsnyje klausinėjančių kuo gi galėtų man padėti. Jau oro uosto informacijoje vaikinukas man merkė akį, o beperkant metro bilietą darbuotojas nežinojo kur dėtis iš paslaugumo. Net mygtukus ant bilietų mašinos suspaudė. Atrodo žodis Lietuva juos veikė, kaip narkotikas. Akivaizdžiai su ne viena blodine iš mūsų šalies jau yra susipažinę. 
Visiškai nebuvau padariusi namų darbų ir apie Stambulą neturėjau žalio supratimo. Mano vienintelis žinomas objektas buvo Blue Mosque, prie kurios iš  karto ir patraukiau. Drauge su būriu kitų turistų apžiūrėjau pastatą iš išorės ir iš vidaus, pagal visus reikalvimus nusiavusi batus ir apsigobusi skara. 
Autobusu pravažiavau visas pagrindines miesto atrakcijas: mečetes, muziejus, tiltus, rūmus, auksu spindinčius minaretus, turgus, kapines ant kalvos, gynybines sienas, įlanką ir kvapą gniaužiančias miesto panoramas. 
Mane lydėjo neapsakomas jausmas, kad gyvenu čia ir dabar. Iš antro autobuso aukšto žvelgdama į miestą jaučiau, jog aš esu sutverta keliauti taip pat, kaip kai kurie žmonės sutverti būti sėslūs. 
Tiesa, lėktuve atgal į Londoną sutikau porą labai kalbių pašnekovų. Vienas dirba Londono Nacionaliniam teatre, o kitas yra keliaujantis inžinierius, kaip tik besiruošiantis vesti. Taigi kelionė buvo nulaistyta vyno, alaus ir įdomių pokalbių apie gyvenimą ir ką mes jame veikiame. Įdomiausia, kad aš net jų vardų nežinau, kažkaip nebuvo progos paklausti. Ir ko tik šiam pasauly nenutinka? Imi ir staiga išsipasakoji nepažįstamam, kurio niekada daugiau nepamatysi. Nors kita vertus, gal taip ir geriausia?
Nuotraukos eilinį kartą iš iphono.