Ligūrija

Į Italiją užsukom tik dėl mano begalinio noro aplankyti penkias žemes. Tačiau bevažiuojant iki jų teko ir Ligūrija iki soties ‘pasigrožėti’ (įskaitant žymųjį Portofino kurortėlį). Kuo toliau tuo labiau įsitikinu, kad įžymybės ir turtuoliai atostogoms renkasi išdailintas, bet be galo nuobodžias vietas. Nei Portofino man padarė įspūdį, nei St. Tropezas, nei tuo labiau kokie Kanai. Turbūt šneku čia kaip kokia pavyduolė, neturinti progos linksmai jachtoje pasėdėti. Tas ne tiesa, nes va sėdėjau pernai boat party Sicilijoje. Buvo smagu ir aš nieko prieš jachtas neturiu. Bet nuo jachtų kiekio vietovės grožis neišauga. Nors gal turtuoliai atostogų lygį būtent pagal jas ir vertina?

Bet palikime jachtas ramybėje ir verčiau pereikime prie kitų Ligūrijos pajūrio smagybių. Nežinau ar čia taip būna kiekvieną dieną, bet savaitgalį tikrai buvo nekas. Visa pakrantė taip užgrūsta poilsiautojų, kad net koks Tokijus per piko valandą laisvai galėtų varžytis. Beje tikriausiai ir ten būtų daugiau vietos kvėpuoti.  O rasti vietą pasistatyti mašinai šansų lygiai tiek pat, kaip ir susirasti italą suprantantį angliškai. T.y. beveik nulis.

Važiavome kilometrus ir dešimtis kilometrų palei pakrantę desperatiškai besidairydami parkavimo galimybių ir pasiryžę stoti bet kur. Nors gal ne aikštelėj, kurioj neleidžia prisiparkuoti valandai ir reikia mokėti už visa dieną, mat sargas nori eit namo numigti ir grįš tik vakarop.

Šiaip ar taip neištvėrę galiausiai pusiau nelegaliai palikom mašiną vos ne ant pravažiavimo, kur netrukus už mūsų prisiparkavo dar pora saulės mėgėjų, taip visiškai užblokuodami pravažiavimą į gatvę.

Praėjimas į pliažą buvo pro viešbučio kiemą ir kažkokius vartelius, bet atviras visiems. Taigi krūva prašalaičių vis bastėsi po viešbučio teritoriją. Kaip ir visi pliažai šitas buvo sausakimšas. Bet už tai vanduo žydras ir smėliukas baltas, ne akmenys kaip kur ne kur kitur. Galima sakyti pasisekė. Įdomiausia, kad apie trečią valandą visi ėmė pakuotis daiktus ir masiškai irtis link mašinų. O varteliai kažkodėl buvo užrakinti, todėl mes smalsiai žiūrėjome į reginį, kaip žmogeliai kabarojasi per akmenis ir sieną atgalios. Vėliau kažkas visgi sugebėjo atidaryt tuos vartelius ir mes jau išėjom kaip civilizuoti žmonės. Vietos mašinai pasistatyt  buvo akivaizdžiai padaugėję, bet kas iš to?

Pakeliui link viešbučio dar sustojom Alassio kurorte, užgrūstame restoranėliais, parduotuvėlėm ir paplūdimio klubais su nuomojamais skėčiais ir kėdėm.

Na, kaip kas supranta poilsį. Bet mane geriau apsaugok Dieve kitą kartą nuo tokių Itališkų pliažų smagybių.
Sorry, reportažai iš Provanso bus kur kas smagesni. Tačia vienos dienos Ligūrijos pajūry man buvo per akis.

Apsimetu, kad relaxinu prie jūros.

Italijos pliažas žmonių gausa bando konkuruoti su Palanga. Kuris laimėtų?

Baltų skėtukų Beach Club. O kaip čia būtų galima įdegti?

Turisto Lituano

Gallinara sala žaviai besimatanti nuo kranto dar neprivažiavus Alassio.

O čia sala jau matosi iš Alassio pliažo. Oranžiniai skėčiai visai tinka kraštovaizdžiui.

Pliažas, kur netoliese prisiparkavome mašiną. Pagaliau vanduo!!!
Atkreipkite dėmesį į akmenis ir tvorą horizonte. Būtent per ją ir lipo įkalinti poilsiautojai.

Vaizdai pėdinant nuo mašinos link pliažo.

Namukai su balkonėliais tarsi užsikonservavę laike. Jie man daug labiau patiko nei pats Alessio pliažas, kurio tiesą sakant per žmones ir skėčius net nesimato.

Vietinis poilsiautojas

Štai dar jums skėčių, nes nepakankamai dar prisižiūrėjot. :) Šį kart mėlynasis klubas.

Tą vakarą kaip tik vyko futbolo čempionati finalas. Italai jam atsakingai ruošėsi. Deja, nepasisekė.

Gražiausia pakrantės nuotrauka. Oh... kad visur atrodytų šitaip.