Visada gali būti geriau

Kas pas mane naujo? Ir kodėl nerašau? Ogi todėl, kad apie paviršutiniškus dalykus rašyti nenoriu, o apie gilius negaliu. Na, bet truputį parašysiu. Tuo labiau, kad neišgyvenu nieko, ko kiekvienas iš mūsų nėra bent kartą patyręs.

Neseniai žengiau  didelį ir naują  (todėl baisų) žingsnį, kuris apart didelės laimės deja paliko ir skausmo šešėlį.  Turėtų jis atnešti ramybės į mano chaotišką gyvenimą. Tik štai nelabai žinau ką daryti su pastarąja. Nemoku gyventi be sukrėtimų, dramos, nežinomybės. Aiškumas ir nuspėjamumas mane baugina. Ir kas dar mane baugina, kad iš naujo turiu atrasti save ir dar kartą sau pasakyti, kad viskas, kas man nutinka priklauso tik nuo manęs. Niekas neateis ir nesutvarkys už mane gyvenimo. Nors ir kaip tikėjausi. Atrodo buvau per plauką nuo savo svajonės. Visa laimė, kad į tą pačią svajone veda daugybė kelių. Greitkelyje prasidėjo kamštis ir man vis teko mažinti greitį, kol galiausiai pradėjau judėti vėžlio greičiu, na o pastaruoju metu išvis stovėjau nežinia kur įstrigus. Todėl pasukau į šalutinį kelią. Jis daug ramesnis, ir tiek mašinų čia nėra. Na bet savaime suprantama ir avarijos grėsmė mažesnė.  Gamtovaizdis itin gražus, taigi riedu sau ramiai ir mėgaujuosi vaizdais. Ilgesnis kelias iki mano svajonės, tačiau žinau ji kažkur ten, kelio gale laukia manęs.

Skaudūs išgyvenimai priverčia viską iš naujo įvertinti ir pamatuoti. Ir galiausiai supranti, kad brangiausias dalykas yra ne kas kita, o mylimi žmonės. Skirtingai nei daiktai ar pinigai, jie nepakeičiami. Vienam išėjus iš gyvenimo, kito lygiai tokio pačio neįsigysi. Kiekvieną kartą, kai pasidaro liūdna dėl to, ko neturiu, pagalvoju apie artimiausius žmones ir tampa nepaprastai gera. Užlieja šilumos banga ir ramybė. Kartais net nesuprantu, ką tokio padariau, kad visų jų nusipelniau. Kad esu apgaubiama tokios meilės, reikalingumo ir rūpęsčio. Ir imu suvokti, kad svarbiausioje gyvenimo srityje nepralaimėjau. O tiksliau laimėjau didžiausią aukso puodą.

Kai atrodo, kad nežinau ką su savimi daryti ir kaip su savo mintimis gyventi, kas gi kitas jei ne mylimas žmogus įkvėps sau pasakyti:  ‚Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, ką mėgsti  labiausiai – rašyk, piešk, šok, ragauk, gulėk vonioje ir dainuok, skaityk apie keliones, gėrėkis meno kūriniais ... O apie ateitį pagalvosi, kai ji ateis. Gyvenimas juk susideda iš akimirkų.‘  Netaip ir sudėtinga.

Na, o savaitgaliai pas mus nors ir šalti, bet gražūs. Aną savaitgalį viešėjo brolis. Ta proga pasiemiau foto aparatą ir fotografavau China Town‘ą bei Soho. Vaikštinėjom paupiu, kol nepejautėm kojų. O namie žaidėm žaidimą – nulipdyk iš plastelino ir lai kitas atspėja kas tai yra. Labai juokingas ir geras žaidimas. Gera nuotaika patrigubėja. Šį savaitgalį vėl vaikštinėjau paupiu, stebėjau irkluotojus, pasipuošusius Kalėdinėmis kepuraitėmis, apsiavusius botais, brendančius link valčių. Aplink lakstė juodi labradorai, o jų šeiminingai jei nebėgiojo ir neužsiemė rytine mankšta, tai pūtė dūmą. Mano brazilė draugė pakvietė vakarienės, taigi buvo apstu braziliškos sūrio duonos, kukurūzų,  kokosų pyrago ir braziškų video, kur raitėsi daininkės su gerokai per didelėmis šlaunimis ir per trumpais sijonėliais. Gavau dovaną iš Japonijos. Ragavau šokoladžiausią karštu šokaladu varvantį šokoladainį. Gaminau Fajitas. Naktį gėriau Mauricijietišką punšą su aviečių sultimis ir klausiausi absoliučiai out of tune gitaros. Ėmiau mokytis šokti Tango. Peržiūrėjau beveik visas naujo sezono Secret Diary of the call girl serijas. Prisipažinsiu, žiūrėjau  beveik vien todėl, kad ta call girl gyvena nuostabiai baltame ir gražiame name, su baltu balčiausiu miegamuoju, židiniu ir žvakėm. Na, jau per vėlu man gailėtis dėl neteisingo karjeros pasirinkimo. Bet namas, tai itin gražus... O pirmadienį išskridau į Budapeštą.

Visa tai man teikia vilties, kad kai skausmas praeis, pagaliau galėsiu pasakyti – susikūriau visai neblogą gyvenimą ir pelnytai pagirti save. Labai labai tikiuosi. Bent jau žinau, kad esu teisingame kelyje.