Spalio anomalijos

Saulutė šviečia, į lauką kviečia. Mano naujoji vadovė šiandien pastebėjo: Negaliu patikėt, kad aš prakaituoju šitam karštyje ir tuo pačiu metu siunčiu pakvietimus susitikimams Frankfurte. Kažkas čia ne taip. Frankfurtas mums visada asocijuojasi su niūria spalio dargana, o ne su +28C.
O kita kolegė susirgo, nes kūnas turbūt buvo šoke nuo temperatūrų svyravimo, todėl pats pakėlė savo temperatūrą.
Aš tuo tarpu visai šauniai praleidau savaitgalį. Pavyzdžiui sumąsčiau degintis sode. Va tada ir supratau, kad jau ruduo. Dvi valandas prakepiau saulėje be jokio kremo ir net neparaudau.
Vėl skaitau Murakamį. Šį kartą Dansu, Dansu, Dansu. Išties knygos įtakoja mano nuotaiką ir pasaulėvoką. Nieko keisto, kad prisiskaičius Murakamio ima vaidentis paraleliniai pasauliai. Dar visada su savim nešiojuosi pieštuką, kad pasibraukčiau patikusias mintis. Kaip, kad štai:
Pagaliau juk gyvename pažangioje kapitalistinėje visuomenėje. Vartojimas yra jos žaidimas, didžiausia dorybė. Politikai vadina tai "vartojimo ištobulinimu". Aš vadinu šį žaidimą beprasmišku eikvojimu. Nuomonės skirtingos. Bet jos nekeičia mūsų gyvenimo būdo. Jei man nepatinka, galiu kraustytis į Bangladešą arba Sudaną. Bet aš anaiptol netrokštu gyventi nei Bangladeše, nei Sudane. Todėl dirbu toliau.
Dar buvau pašokti. Penktadienį Kanaloa Havajietiško stiliaus bare Cityje, o šeštadienį - Latin Dance Academy organizuotoje 70-ųjų diskotekoje. Ten netrūko visokių įdomių tipų. Mambos mokytojas buvo afroamerikietis su vešlia kupeta, plaukų, kad jam net peruko nereikėjo prisiderinti prie 70-ųjų stiliaus. Po to mane nusitvėrė kažkoks pakalęs diedokas (kuris kaip vėliau paaiškėjo beturįs savo salsos mokyklą) ir taip pasukiojo į visas puses, kad vos kvapą atgavau. Tada pora veikėjų bandė mane mokyti basic bachatos judesių, kad prisiderinčiau prie jų siaubingo ritmo nesuvokimo, nepaisydami mano subtilių užuominų. Nors vienas toks šokėjis apsiavęs flip flopais buvo visai neprastas. Pasižiūrėjus, kaip kiti šoka, gailiai suvokiau, kad man dar oi kiek reikia praktikuotis... Kažin ar viso gyvenimo užteks?   
Apie dvyliktą valandą prasidėjo Flamenko pasirodymas, kurio dėka praleidom paskutinį tube ir linksmai vykome namo naktiniu autobusu. Ten vienas girtas veikėjas iš pradžių ramiai miegojęs ant grindų, nutarė pabusti ir ėmė griuvinėti, it vėjo siūbuojama nendrelė. O jaunos panelės pamačiusios jį pradėjo klykti ir paniškai veržtis lauk iš važiuojančio autobuso. Tada stotelėje susipažinom su krūva airių. Vienas buvo truck driver ką tik atvykęs iš US ir ieškantis kelio namo, bet nelabai atsimenantis, kur gyvena. Kitas – muzikantas, per petį persimetęs gitarą, su cigarete dantyse ir jo panelė, milžiniškos tašės savininkė, kurioje niekaip negalėjo rasti dar vieno pakelio cigarečių. Va tokios tad naktinės linksmybės.
Sekmadienį užbaigėme pikniku Alexandra Palace parke (nuo kurio matosi puikus Londono vaizdas), valgydami pačią skaniausią sušį Londone iš Fuji Foods. Be to italai visada yra nepakartojami, išsiuntėm vieną tokį pažįstamą nupirkti butelį vyno, tai grįžo su kibirėliu, ledukais ir vyno taurėm. Va taip elegantiškai vakarojom.
Kaip Murakamis pasakytų - pasaulyje esama šimtų būdų ir priemonių tuščiai leisti laiką. :)