Meksikos sostinės chaotiškos kreivės - ne turistinis pasakojimas

Neatsimenu, kas labiausiai man atėmė žadą, kai pirmą kartą atsidūriau Meksiko mieste. Begalinis mašinų srautas, karštis, nutriušę namai, vaikučiai gailiomis akutėmis ar bekojai žmonės sankryžose prašantys išmaldos ir be perstojo plaunantys langus? Tik žinau, kad įspūdis buvo toks, jog pirmas dienas bijojau iškelti koją iš viešbučio. Tiesą sakant net nelabai turėjau tam jėgų, mat nuo slėgio ir smogo taip apsisuko galva, kad reikėjo kiek laiko susivokti kur esu ir ką čia veikiu. Meksiko miestas yra gerokai iškilęs virš jūros lygio bei apsuptas kalnų, kas be jau minėtų nepatogumų dar lemia ir karštas dienas bei stingdančiai šaltas naktis.
Iki šiol prisimenu lėktuvo palydovo patarimą: ‘Jokiu būdu nemiegok, žiūrėk žemyn pro langą. Prisiekiu, tokio vaizdo dar niekada nematei’. Jei skruzdėlė praskristų virš išimtos milžiniškos kompiuterio mikroschemos, tai būtų tas vaizdas, kurį ji pamatytų. Dėl savo dydžio ji neišvystų nei pradžios, nei pabaigos, tačiau turbūt logiškai suvoktų, kad kažkur yra šio stačiakampio ribos. Taip ir aš, jausdamasi tikriausia pasaulyje skruzdėle, bandžiau perprasti Meksiko miesto neaprėpiamumą.
Virš bekraščio ploto, lėktuvas skrenda kokį pusvalandį ir jau neatsimenu nei kada prasidėjo jo ribos, nei kada jos baigsis. Savo akimis iš dangaus matomas neįtikimas begalybės įrodymas. Kaip kitaip čia sutilptų 20 milijonų gyventojų? Miestas toks didelis, kad imant taksi į tolimesniąją dalį, reikia sumokėti vairuotojui už kelionę į abi puses, nes kitaip jam neapsimoka važiuoti. Čia tuo atveju jei vairuotojas apskritai supras, kur jūs norite važiuoti. Neturėtų iškilti problemų, jei ieškote Juarez gatvės, mat jų čia net 632. Arba bent jau vienos iš 624 Hidalgo ar 500 Zapata gatvių. Tačiau kaip manote koks šansas, kad būtent ji ir bus ta, kurios pageidavote? Be abejo yra ir tokių, dėl kurių apsirikti tikimybė ne tokia didelė, pavyzdžiui Dysneyland gatvė.
Oro uostas yra pačiame miesto viduryje, lėktuvas praskrieja virš namų stogų ir nerūpestingai nutūpia. Bandau skaičiuoti kelintą kartą čia leidžiuosi. Sudėjus visas mano keliones tikriausiai bus šeštas. Pažįstamas ir vis dar nepažįstamas miestas jau laukia manęs už oro uosto durų.
Chaosas – tai geriausiai Meksiko miestą abibūdinantis žodis. Iš pradžių jis šokiruoja, tačiau neužilgo apsipranti ir imi priimti viską taip kaip yra. Turiu pasakyti, kad nuo pirmojo karto įgavau tikrai daugiau pasitikėjimo. Nebegąsdino nei visur keliomis eilėmis be jokios sitemos lakstančios mašinos, nei nuolat visur ir visada brukamos prekės, o staigūs žmonių judesiai nustojo atrodyti įtartini.
Nusibodo įspėjimai iš bankomato neišiminėti pinigų, atidžiai rinktis taksi, nuolat galvoti kur eini ir kur atsidursi. Todėl apie tai papraščiausiai nustojau galvoti. Kas bus lemta, tebunie. Verčiau jau taip, nei chroniška paranoja. Miestas, turintis ūmų charakterį, tapo mano realybe, o aš – jo mikroskopine dalele. Nuolat urzgiantis, niurzgantis, tarškantis, susivėlęs, nesiprausęs, tačiau kaip ten bebūtų - nekandantis. Tiesiog karts nuo karto pagrąsina žemės drebėjimais, vulkanų išsiveržimais ar kiaulių gripu.

Turint omeny susiklosčiusią istoriją galbūt ir nereikia tikėtis didelio draugiškumo. Prieš penkis šimtus metų čia atvykęs Hernan Cortes atrado rojaus sodus, derlingus laukus, didžiules piramides, apjuostas upių. Tačiau kažkokiu būdu visa tai pavirto į dabartinį užterštą namų ir žmonių kratinį. Aztekai, nors ir būdami žiaurūs žmonėms ir garsėjantys kraugeriškais ritualais, buvo nepriekaištingi juos supančiai aplinkai ir motinai žemei. Tuo metu ten esantis Teotihuacan jau buvo megapolis, turintis 200 000 gyventojų. Atvykes Cortes buvo priblokštas tos didybės, kurią išvydo. Jei vietiniai nebūtų buvę tokie mielaširdingi svetimšaliams, galbūt jo kelionė čia būtų ir pasibaigusi. Tačiau, pasinaudoję aplinkinių genčių priešiškumu ir tuo pačiu kvailumu, europiečiai sėkmingai parklupdė Aztekus ir sučiupo valdovą Montezumą. Nuolatiniai genčių vaidai ispanams buvo labai naudingi, o taip pat ir jų keistas naivumas. Juk nebuvo labai sunku susiprotėti, kad pagalba svetimšaliams gali atsisukti prieš juos pačius. Užimtoje teritorijoje, indėniškus pastatus greit ėmė keisti kolonijinės aikštės, katedros ir rūmai.
Pastatytas ežero saloje Meksiko miestas vis plėtėsi sausindamas vandenį aplink. Vandens telkinys, dėl besaikio vandens vartojimo, kiekvienais metais nusenka keletą centimetrų ir miestas tuo pačiu šiek tiek “pasmunka”.
Žinoma kiekvienas vakarietis atvykęs iš savo tvarkingojo pasaulio pajunta gailestį ir nenugalimą kaltę, o kartu ir laimę, kad štai pas mus taip nėra. Arba bent jau ne taip akivaizdu. Čia yra tarnai ir šeimininkai, čia yra klasės, odos spalva pasako, kas tu esi ir ką tu dirbsi. Klaidinga ir naivu manyti, kad Meksika yra vienoda ir viena valstybė. Indėnai iš Yukatano pusiasalio šiauriečiams atrodo ne ką artimesni nei portugalai suomiams. Įdomiausia, kad čia nėra ir vieningos valdymo sistemos. Kiekvienos apskrities meras kovoja už save ir savo teritoriją, įvedinėja savo taisykles ir dažniausiai vistiek būna nušaunamas kovoje dėl valdžios.
Kaip tik netituluojamas Meksiko miestas – Vienas didžiausių pasaulio miestų, vienas purviniausių, užterščiausių ir pavojingiausių. Jei jis būtų žmogus, tikriausiai atrodytų kaip peraugęs, nuolat ištroškęs, apsirūkiusiais plaučiais ir nupeštais plaukais gigantas, pasidabinęs auksiniais auskarai ir apsiavęs dizainerių batais.
Prisiklausius gandų ir įspėjimų atrodo, jog tik kvailys čia galėtų kelti koją, o tuo labiau persikraustyti gyventi.
Tačiau nustebtumėte sužinoję, kiek čia randasi užsieniečių ir netgi keletas mūsų lietuvių. Ir neatrodo, jog jie labai skųstusi. Cituojant vieno pažįstamo meniniko žodžius: ‘Niekur nesijaučiau didesnės pusiausvyros ir kūrybinio įkvėpimo, nei šitame chaotiškame klegančiame katile. Tvarka mane papraščiausiai gniuždo’.
Kalbant apie meninkus, toks miestas yra puiki terpė jiems tarpti bei vešėti. Čia gyveno ir kūrė žymieji menininkai Frida Kahlo ir Diego Riviera, išgarsinę Meksiką visame pasaulyje. Dabar parodos keičia viena kitą, o gatvės dabinamos keistais modernaus meno kūriniais. Šį kartą jos buvo išpuoštos psichodeliškai ryškiomis milžiniškomis figūromis vaizduojančiomis neaišku ką, gal dinozaurus? O be to visokie galerijų atidarymai ir meno pristatymai linksmi ir nenuobodūs, niekada netrūksta vyno bei tekilos, todėl fiesta tęsiasi iki paryčių. Kaip reikšmingą kultūrinio gyvenimo dalį reikia paminėti ir penkis dešimtmečius vykstantį Ballet Folclorico de Mexico. Jis kasmet sutraukiantį minias žiūrovų bei yra rodytas aštuoniasdešimtyje pasaulio šalių. Baletas reprezentuojantis skirtingus Meksikos regionus, jo metu grojami skirtingi folkloriniai kūrinai, puošiamaši regioninias kostiumais, parodomos indėnų tradicijos ir kultūra. Atrodo, žmonės nori aplink matyti spalvotą pasaulį ir jį paryškinti, galbūt todėl kad realybė kartais karti.
Meksika, kaip ir daugelis Lotynų Amerikos šalių pasižymi tuo, kad vidutinis sluoksnis, kažkur pranyksta ir plika akis fiksuoja tiktai skurdo bei turto kraštutinumus. Arba vilos už tvorų, arba sukiužę bakūžės. Tačiau juk čia netrūksta ir vidutiniškai arba šiek tiek pasiturinčiai gyvenančių žmonių. Kurie nei patys nėra tarnai, nei juos samdo, negyvena nei 30-ties kambarių rūmuose, nei brezentu uždengtame garaže. Jie kasdien aštuntą pradeda darbą ir septintą vakare jį baigia. Uždaro ofiso duris ir sėda į poros metų senumo automobilį.
Ir gyvena jie paprastą gyvenimą, tokį patį kaip ir visur kitur. Tačiau atvykėliai to nemato ir nesidomi. Besivaikydami kontrastų, šiurpsta nuo skurdo, aikčioja nuo turto ir bando suvokti, kas gi yra ta tikroji Meksika. Bijo įkelti koją į skurdžiuosius rajonus ir nufotografavę pro langą rodo draugams Europoje – Matote kaip čia baisu. Tada baksnoja į dangoraižį – o štai gi šičia koks kontrastas... Kažkodėl aš į skurdą ir turtą žvelgiu kaip į simbiozę, reikalingą sistemai palaikyti. Skurdas ir turtas Meksikoje sugyvena it broliai dvyniai, kurie atėję iš tų pačių įsčių, tokie nepanašūs, tačiau susieti amžiams.
40 km iš rytų į vakarus ir 60 km iš iš šiaurės į pietus, tiek reikėtų nuvažiuoti, norint perkirsti Meksiko miestą. Kiek su savimi turėtumėte daiktų kelionės pabaigoje ir ar kailis vis dar būtų sveikas yra retorinis klausimas. Kai kam tai gali būti netgi iššūkis – pervažiuok Meksiko miestą skersai išilgai nenukentėjęs. Išvyka be jokios abejonės būtų verta rizikos. Pamatytumėte varguoliu rajonus, turtuolių vilų tvoras, parkus, fontanus, visą senamiestį ir Zocalo, dangoraižius, begalinius turgus, ir gatvėse parduodamų prekių asortimentą, kol galiausiai pasiektumėte kalnus. Jei dar važiuotumėte mažame Vabalo automobilyje, galėtumėte teigti, kad įvykdėte puikią turistinę programą.
Stebėtina, iš kokių dalykų žmonės sugeba susiręsti sau būstus: geležies, medžio atliekų, plastiko plokščių, plytgalų, brezento, o pamišėlišką kompoziciją užbaigia netikėtose vietose plėvesuojantys skalbiniai bei besimakaluojantys gyvūnai. Jei tavo namas turi keturias sienas ir stogą, vadinasi dar ne taip jau blogai gyveni. Kartais toks namas netgi turi ne tik stogą, bet ir satelitinę anteną. Gaila tik, kad akivaizdžiai niekas nejaučia noro tvarkytis. Skurdesni rajonai tiesiog skęsta šiukšlėse bei dulkėse.
Meksiko mieste maždaug 40% žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Apie milijonas miestelėnų egzistuoja šiurpiose gyvenvietėse, be jokių būtiniausių resursų ir patogumų. Žinoma vyriausybė pastebėjo, kad nuolatinis vandens trūkumas, užterštumas bei gyventojų gausėjimas nieko gero nežada. Todėl ėmėsi taikyti įvairiausius apribojimus. Dėl užterštumo automobiliams įvesta vienos dienos taisyklė. Vieną dieną per savaitę tam tikras automobilis negali išvažiuoti į gatves. Esant sausroms, paskiriami rajonai, kuriems kelioms dienoms bus atjungimamas vanduo. 400 000 gyventojų apskritai neturi vandentiekio.
Tačiau kaip prižiūrėti miestą, kuris savyje talpina 5 Lietuvas arba Naujają Zelandiją su Australija kartu sudėjus? Kaip įvesti taip reikalingą tvarką? Kaip visus viskuo aprūpinti? Logiška manyti, kad naudingiausia būtų plėstis į aukštį.
Daugiaukščiame pastate galima sutalpinti ištiso rajono šeimas, vadinasi reikia mažiau gatvių, paprasčiau nutiesti vandentiekį, elektrą, įvesti patogumus, jau nekalbant apie saugumą. Tačiau tu priversk tūlą meksikietį į tokį butą įsikelti… Jis greičiau sutiks būti užtvindytas ar nutrenktas žaibo. Šeimos nuolat auga, todėl namą visada galima išplėsti. Tuo labiau, kad ten gyvena tėvai, seneliai, pusbroliai, pusseserės, tetos, vaikai ir anūkai. Niekas nenori atsiskirti nuo šeimos ir užsidaryti mažame bute. Viskas čia sukasi apie šeimą, kaimynus ir bendruomenę, šventes, sueigas ir paminėjimus. Bute negi pageidaujamų svečių nėra kur priimti. Tiesa yra ir modernių, individualistinį požiūrį perimančių gyventojų, kurie visgi užpildo tuos daugiaukščius butus. Arba anie tiesiog išnuomojami užsieniečiams.
Galbūt tokiame mieste nelabai tikėtumėtės atrasti mišką. Tačiau yra čia ir jis, vadimas Chapultepec. Ošia sau į nieką nekreipdamas dėmesio. Nei į trykštančius fontanus su aztekų galvomis, nei į vandens dviračiuose klegančius vaikus, nei į ant kalvos rymančią pilį. Šitame miške yra kampelis su spalvotais suoliukais, kuriuose groja klasikinė muzika. Iki šiol tai man didžiausia atrasta ramybės oazė.
Chapultepec užima apie 700 hektarų ir yra didžiausias parkas Lotynų Amerikoje. Sunku įsivaizduoti kaip Meksiko miestas išgyventų be šių savo plaučių. Juk čia nesibaigiančiais prospektais be paliovos zuja autobusai, taksi, pilni žmonių pikapai, motoroleriai, mažos klibančios mašinėlės, mersedesai tamsintais langais ir nesuskaičiuojama daugybė Wolswagen vabalų. Tiksliau dažniausiai stovi kamščiuose ir dūmija, dūmija, dūmija…
Apie trečdalis miesto gyventojų nėra niekur registruoti, jie nemoka mokęsčių ir gyvena iš visokių niekniekių pardavinėjimo. Sankryžose galima įsigyti viską, ko dažniausiai niekam iš tiesų nereikia: ružavos cukraus vatos, šalmų, balionų, pigių laikrodžių, loterijos bilietų, kietų traškučių, lipnių saldainių, plastikinių akinių nuo saulės, dėklų telefonams, kojinių, ryškių vėjo malūnėlių ir taip toliau be galo…
Tie kurie gali sau leisti, užsirakina už didžiulių apsauginių tvorų, privačiuose mini miestuose su apsaugos postais. Žmonių atsiribojimas veda į kai kurių rajonų visišką žlugimą. Juose gyvena tik tie, kurie negali gyventi kitur. Kiti bijo ten net koją įkelti. Tačiau naujausi socialiniai tyrimai rodo, kad būtent visuomenė, kur maišosi įvairios grupės kaip tik yra saugesnė. Tokioje visuomenėje nėra žymaus atsiskyrimo tarp ‘jų’ ir ‘mūsų’, taigi ir problemų mažiau. Tačiau neaišku ar tokia utopija galėtų būti čia įgyvendinta.
Kas Meksika yra man? Šalis, kurios negaliu vadinti savo namais, tačiau turiu ten daugybe draugų, mylimą žmogų, tuos pačius namus į kuriuos vis sugrįžtu, tą patį oro uostą, kuris mane vis pasitinka, tas pačias gatves, kurios nebegąsdina ir kaktusus, kurių nereikia laistyti. Lygiai taip, kaip kiekvienais metais laukiu kelionės į Lietuvą aš laukiu kelionės į Meksiką. Kiekvieną kartą atvykusi stengiuosi įžvelgti kokių nors pokyčių ar naujovių, o viskas atrodo po senovei. Žmonės lyg matyti vakar, gatvės lyg vaikščiotos užvakar. Ir taip gera suvokti, kad štai manęs laukia ta pati margarita, ir tas pats restoranėlis ant kampo, tos pačios chilaquilas pusryčiams, tos pačios spalvos, ir mariachiai, kurie niekad nedingsta iš Garibaldžio aikštės. Mano Meksika egzistuoja tik man, o vis kitokia Meksika - kiekvienam. Vienas išsiveža spalvotą paveikslą papuošti savo sienoms Londone, kitas nuoskaudą dėl pavogtos piniginės ir baimės šešėlį, trečias nuovargį po vakarojimo klubuose. O ten gyvenantys žmonės juda įprastu ritmu ir jų Meksika yra jų gyvenimas.

P.S. Savo pasakojimą įliustravau Luis A. De Jesus nuotraukomis, kurios puikiai atspindi miesto dvasią ir mano santykį su juo.