Paris, je ne t'aime pas

Dar pries kelione baisiai dziugavome, kad stai istruksime i karstaji Paryziu ir pamirsime lietu, salti, dargana, apniukusi dangu... Toli toli liks apsarmojes Londonas, kur mums liudna ir baigiame susalti...
Tokios buvo musu mintys. Bet vis delto turiu pasakyti - 30C karstis yra negerai, o 30C karstis dideliame mieste yra baisiai negerai. Visi kas turejo sveiko proto, seniai issidangino prie juros, i kaima ar bent jau sedejo prie ventiliatoriu ir nekiso nosies laukan. Is ties tai visa si kelione turejo buti organizuota ir pakrypti visai kitaip. Pradedant nuo to, kad reikejo susivokti, jog Couchurfingui mes moraliskai pasenom ir dabar mieliau nakvotume viesbutyje, o ne pas nepazistamus zmones ant sofos. Na bet ka darysi, siuo atveju miegojome ant sofos. Musu hostas (kaip lietuviskai? sveciu priemejas? pastoges suteikejas?) buvo geros sirdies Rimi. Tik problema ta, kad jo anglu kalbos zinios apsiribojo zodziais Hello ir Yes. Nelabai pagvildensi opias gyvenimo aktualijas su tokiu zodynu. Kitas pavojaus signalas turejo buti, kad gerb. Rimi yra filmu editorius/montuotojas, t.y. zmogus prie meno, neteikiantis per daug reiksmes komfortui, svarai, maistui ir panasiems nereiksmingiems niekams. Turetu buti kokia nors cenzura publikuoti nuotraukas su kostiumais ir sampano tauremis, jei is tiesu megsti nutrintus T-shitus ir dzinsus, o saunu night out isivaizduoji skylej su tatuiruotais barmenais. Taip klaidinami dori atvykeliai ir nuviliami ju lukesciai. Bet apie tai veliau.
Kadangi mes pavojaus zenklu nepaiseme ir kaip visada tikejomes geriausio. Tai gal ir pradesiu nuo geru dalyku. Pirmasis - Rimi namas. Toks senovinis, su sodeliu vidury, raitytais laiptais ir barskanciom pasto dezutem. Be to esantis Montmartre. Deja, pats butas buvo palepej, kas gal ir nebutu problema, taciau esant 30C karsciui, palepe yra ne pati vesiausia vieta. Smagi gal nebent katems megstancioms ikaitusi skardini stoga. Nors miegojau prie atidaryto lango, vistiek buvo labai KARSTA! Bet ka as cia? Prie blogu dalyku dar nepriejau. Taigi tesiu apie geruosius.
Antras geras dalykas Paryziuje buvo musu pietus Le Deux Magots Cafe. Tokiu garsiu zmoniu kaip Simone de Beauvoir, Jean-Paul Sartre, filosofu bei rasytoju megstama viecike. Joje supluke ir nusipluke nuo kaitros bandeme bent kiek atsigaivinti. Asortumentas - baisiai brangus sumustiniai bei visokios salocikes. Bet aplinka super, vynas ir suris verti pagyru, ovaciju bei aplodismentu. Svarbiausia - ten NEKARSTA! Nuo musu staliuko galejome spoksoti i mersedesuos prie Emporio Armani. Tai buvo nuostabiausias peizazas ir atgaiva sielai.
Trecias geras dalykas buvo ledai prie kuriu saules atokaitoje teko stoveti kokia valanda.

Pasakyciau buvo verta ir kitu atveju tikrai taip ir butu. Taciau siuo konkreciuoju liezuvis nesivercia tarti tokiu zodziu. Net patys skaniausi pasaulyje ledai neverti tu kanciu, kurias patyreme valanda kepdami 30C karstyje it kokie Saharos kupranugariai. Pagaliau pasieke ledu oaze ir per viena minute juos suvalge, siek tiek atsigavome ir patraukeme prie upes. Cia galejome stebeti zmones, kurie nesievakuoavo is Paryziaus ir megavosi vasaros dziaugsmais.
Na tai gal ir tiek apie tuos Paryziaus dziaugsmus. Dabar pradesiu apie vargus. Zinoma didziausias vargas buvo KARSTIS! Tikrai nebuvo lengva ilgai slampineti ir dairytis i didmiescio izymybes. O dar tokioms Londono vesos nuskriaustoms mergelems kaip mes. Kad ir kaip ten butu vis delto aplankeme Monmarta. Jis buvo pilnutelis turistu, kurie linksmai zujo uzpildydami kiekviena centimetra ir atrode visai nepergyvena del kaitros. Mes taipogi padareme kelias nuotraukas.

Pasigerejome meno kuriniais.
Paspoksojome i vietinius dailininkus/portrait meistrius bei i trokstancius save iamzinti Paryzietiska dvasia atvykelius.
Apzvelgeme Blynines - Creperies.
Pasiklauseme gatves atlikeju. Ivairaus plauko daininyku beje netruksta ir metro.
Ir kuo greiciau dingome is sito turistu spieciaus bei kaip minejau nuejome i Le deux Magots. Tiesa pasakius Mormartra as labai myliu ir visai noreciau it kokia Amelija ten gyventi... Taciau kai karsta naturalus islikimo desnis liepia eiti ten kur vesiau. Taigi seke pietus ir nuotykiai su ledais. Po to vargais negalais pasiekeme namus, ismaukeme litra vandens ir nusnudome. Ir stai galiausiai lauke naktinis gyvenimas. Na kagi gerasis Rimi pasikviete drauga, kuris kazkiek snekejo angliskai. Valio. Ir nusivede mus ne kur kitur, o i Paryziaus Shoreditch. Jis buvo truputi praretejes, nes miestelenu nebuvo mieste. Bet siokios tokios naktines linksmybes vyko. Tesiant blogybiu sarasa, reikia pabrezti, kad vietiniu neformalu pamegtame bare, kokteiliai yra slyksciausi visoje galaktijoje. Emiau itarti, kad tikriausiai cia ateina visai nusitase individai, nes kitaip neisivaizduoju kaip galima tas nesamones gerti. Vaistu trinktura ir ta geresnio skonio. O supratimas apie mojito ar margarita yra taip pat neformaliskas ir nieko bendro neturi su ju iprasta sudetimi. Kadangi su tokiais gerimais nusitasyti yra be sansu, tai nelabai ir buvo fun. Pasnekovai taip pat ne snekiausi pasaulyje, taip kad jau nekantravome eiti miegoti. Bet pries tai dar lauke kelione namo. Rimi bande mums paaiskinti, kad tokiu metu (2 a.m.) taxi niekur nerasime, todel privalome vaziuoti dviraciais. Buvome jau juos pasiryze nuomotis, bet nesuveike kortele ir pastebejome taxi. Sitaip issigelbejome nuo naktinio pasivazinejimo, kuris turejo uztrukti apie 40 minuciu. Apskritai snekant, tai Paryziaus metro be jokios konkurencijos yra labiausiai dvokiantis pasaulyje, o publika tikriausiai juo kaip tik ir atvykusi is Afrikos. Vien treciojo pasaulio saliu atstovai ir siaip kokie paslemekai. Cia stengiausi pasakyti be rasismo gaideles. Bet nebeturiu jegu buti mandagi. Norint pamatyti Afrika, reikia pasivazinet Paryziaus metro. Katia tai pasake sitaip: As nieko pries juodaodzius jeigu jie elgiasi kaip balti zmones. Bet pasistengsime pasitaisyti ir gerbti visas mazumas, t.y. daugumas siuo atveju. Kita diena atsibudome apie vidurdieni. Aciu Dievui nebebuvo jau taip karsta. Dar spejome labai greitai (per 20 minuciu) sukirsti po blyna ir croque madame, kazkokioj neypatingoje cafe ir isdardejome i Londona.

I galva ateina dvi mintys. Pirmoji, tas pats miestas gali atrodyti visai kitaip, priklauso nuo to kokiomis akimis i ji ziuri. O antroji, jei nesiseka reikia eit miegoti ir viskas bus atsitike vakar, t.y. labai seniai. Labanakt.