Tenore - Sardiniestiskas restoranas

Kad jau Sardijoj nebuvo progos nueiti tikros autentiskos vakarienes, bei paskanauti tradiciniu patiekalu, nutariau sia atrakcija surengti Londone. Juk cia galima rasti gyva galybe restoranu… O sardinietiskasis kaip tik netoliese nuo mano darbo, ir vadinasi jis Tenore. Kai atejome restoranas buvo kiek tustokas, bet veliau eme rinktis vis daugiau ir daugiau zmoniu. Interjeras papuostas mazomis italiskomis detalemis, pvz mediniais dubenimis, kur sudeti buteliai vyno… Na ir zinoma, kad prasalaiciai nesupainiotu jo su jokiu kitu – isdidziai kabo sardinietiskos veliavos. Jos tiesa tokios pacios kaip ir angliskosios, tik I tuscius baltus langelius pripiesta juodu profiliu. Tos galvos ant veliavos yra ne kieno nors kito, o gi mauru.

Atidziai kuri laika studijavome meniu, nes jis buvo gausus ivairiausiu nesuprantamu juros gerybiu… Kaip kad pavyzdziui astunkojis ar juros ezys… Taciau kaip bebutu keista nebuvo nei vieno patiekalo is paprastos zuvies file… Na ka darysi teko rinktis is ko yra… As uzsisakiau pasak padavejo’ labai sardiniskai tradiciska’ patiekala su ivairiomis kriauklemis, krevetemis ir kruopomis. Jis man primine portugaliska virala, kai I puoda sumeta viska ka suzvejojo ta diena, tik tiek kad tai buvo ne sriuba o kose. Bet esme ta pati. O mamytei uzsakiau gnocci su bazilikais ir labai skaniu padazu… Nors ji labai abejojo ir norejo margarita pizzos. Taciau itikinau suvalgyti ka nors tradiciskiau.

Veliau dar paragavau panacotos su vysniomis. Maistas buvo neblogas, taciau ir ne baisiai ypatingas… Gnocci man patiko labiau nei kriaukliu maisalyne su kruopom… Aplinka maloni, aptarnavimas italiskas. T.y. reikia padavejui vis priminti ko mes norime ir vos ne maldauti pagaliau susimoketi, nes jis tuo tarpu blaskesi pirmyn atgal, nenustodamas ziureti futbolo per televizoriu. Rezutate abi pavalgeme uz 36 svarus, su vynu beigi alum, taigi dziaugiames kainos ir kokybes santykiu.