Sardinija

Nesunku surinkti daug gerų žodžių šiai mažai, bet įspūdingai salai aprašyti. Ji Itališka, bet kartu ir kitokia, savotiška, nepanaši… Žmonės šilti ir draugiški, maloniai šypsosi bei padeda. Saulė - kaitri, ir nepasislepianti už debesų (nes jų nėra), vanduo žydras it smaragdas… Paplūdimių įvairovė nuo knibždancių didelių miesto pliažų, iki pasislėpusių tarp uolų, kurie pasiekiami siaurais dulkinais vieškeliukais leidžiantis žemyn… Yra ir mažų pliažiukų tarp pušų bei vilų… Bei pilkais akmenimis ir uolomis nusetų krantų… Tarp akmenų gali rasti jūrų žvaigždę, ežį ar kokį kitą keistą vandens gyvį… Kai Londone nuėjome Sardinietiškos vakarienės, jie net pasiūlė patiekalą su jūros ežiuku… Virtuvėje tikrai gausu jūros gėrybių, bei žuvies… Taip pat netrūksta ir tradicinių itališkų atributų: picos, pastos ir panašiai. Kaip ir dera karštam kraštui, dienos metu restoranai parduoda tik sumuštinius ir paninius, o rimtas maistas ant stalų atsiranda tik atėjus vakarui, sutemus ir atvėsus, kai zmonės susirenka iš pliažų ir darbų… Maži miestukai dieną atrodo tarsi miegantys, kaip ryškus kontrastas skiriasi nuo gyvo ir garsaus vakaro šurmulio. Žmonės sėdi prie miniatiūrinų staliukų miesto aikštėse, valgo traškančią picą ir gaivinasi alumi. Vynas paduodamas asotėliuose, net jei užsisakai tik stiklinę… Asotėlio dydis bus toks, kad kaip tik tilptų stiklinės tūris.

Suvenyrų ir tradicinio maisto parduotuvėse, pirmiausia siūloma Mirtos lapai, bei gėrimas primenantis trejas devynerias (žolelių užpilas). Gavome jo net padegustuoti, taip pat ir sūrio bei vyno. Parduotuvėje mums kritę į akį dalykai: džiovinti pipiriukai, trintų alyvuogių pasta, maži Mirtos buteliukai, pinti spalvingi dubenėliai duonai su dangteliu, is medžio kamšalo padaryti įvairūs suvenyrai.
Su nediduke mašinėle išmaišėme Salos pietus. Apsukome ratą per Chia, San Antonico, PortoCuso, Iglesias, Torre de Flumetorgiu, Nuoro, Dorgali, Orosei and Villasimus. Keliai ejo ir per kalnus, palei vandenyną, tarp alyvuogių giraičių, virto autostradomis ir vel mažiais keliukais. O nuostabūs vaizdai keitėsi tarsi kokiame filme.

Žinoma vairuojant kartais neišvengi netikėtų situacijų. Pvz. Randi uždarytą kelią nes užkrito uolos ir tenka važiuot aplinkeliais. Tačiau tai kelionės nuotaikos negadina. Pagyvenome įvairiuose viešbučiuose. Portocuso mūsu viešbutis buvo su vaizdu į laivų prieplauką. Bezza de Marina – maži atostogų nameliai su vaizdais į jūrą ir kopas. Pliažas čia deja nebuvo pats gražiausias, tačiau visa kita – be priekaištų. Šis rajonas man net truputį priminė Californijos kalvas. Dar vienas viešbutis buvo kalnuose prie Dorgali miestelio. Itališka villa tamsiais balkiais ir baltomis sienomis, apraizgyta vijokliais. Žinoma iš balkono vakare matėsi rausvėjantys kalnai. Paskutinis viešbutis buvo už miesto apsuptas alyvuogių medelių, su baseinu ir priminė pasiturinčio žemvaldžio fazendą. Tokie viešbučiai tikras džiaugsmas keliautojams kaip aš, kuriems nuobodulį varo tradiciniai išpuosėleti Hilton chain tipo gigantai. Apsistodamas smulkiuose viešbutukuose, geriau įsijauti į šalies dvasią ir pamatai mažas detales. Žinoma kaip teigia ponas Užkalnis ir dideliuose viešbučiuose galima tą dvasią pajausti, nes Hiltonas Italijoje skiriasi nuo Hiltono Japonijoje. Jiems būdingi tradiciniai elementai bei kulturos atspindžiai. Tačiau man jaukiausi visada maži ir neįmantrūs viešbutukai. Labai gaila neradom tinkamo kelio į Piscinas paplūdimį, kurį labai norejau pamatyti. Jis turetų priminti Lietuviską Nidą. Mūsu rastas žvyrkelis ėjo per kalnus ir neatrodė labai patikimai. Tačiau nepaisant to, džiaugėmės kitais atradimais. Masua pliažiuku, įsipraudusiu tarp uolų, netoli apleistos rudos kasyklos. Vingiuoti keliukai palyla į kalną, o veliau nuvingiuoja žemyn. Vanduo seklus ir galima braidyti bei plaukti vis į kitus mažus pliažiukus, pasislepusius už uolų. Žmonių skaičius buvo proporcingas pliažo dydžiui. Kadangi jis labai mažas, todėl atrodė prisigrūdęs, nors žmonių galbūt ir nebuvo labai daug.

Kitas mielas smėlio ruoželis buvo prie Orosei. Jį atradome atsitiktinai, pravažiavę ženklą kito pliažo į kurį buvome nukreipti važiuoti viešbutyje. Šis pliažiukas buvo apsuptas pušų ir jame ilsėjosi daugiausia aplinkinių vilų gyventojai, kurie net nesinešiojo skėčių bei kėdžių, o tiesiog palikdavo juos ant smėlio ir ateidavo karts nuo karto. Taigi pliažas buvo pustuštis.

Gražūs laukiniai pliažai Cabo Ferrato bei Cala Cortoe. Žinoma nenuvylė ir visų išgirtasis Chia. Prie Villasimus pliažai labiau akmenuoti, tačiau galima rasti ir smėlio ruoželių. Mes nebuvom labai išrankios. Tiko viskas, kas ne mieste.

Vaizdų, pojūcių ir grožio įvairovė tikras džiaugsmas keliautojo akiai bei širdžiai, norisi vėl ir vėl sužinoti, kas gi laukia pasukus už kampo ar įsukus į mažą kalnų keliuką. Ir kiekvieną kartą vėl ir vėl nustembi.