Portugalija - Antra diena - Lisabona, Sintra (Regaleira ir Pena)

Lisabona

Portugalai sako: Lisabona žaidžia, Braga meldžiasi, Porto dirba.
Lisabona turi savita atmosfera, siauros į kalvą kylancios gatvelės, kuriose vos uztenka vietos prasilenkti su ryškiai geltonais senoviniais tramvajais, virš galvos besiplaikstantys vietinių baltiniai, iš restoranų sklindantis jausmingas Fado...

Mums pora kartu bestatant masina malonus benamiai/laisvu vietu masinu aikstelese direktoriai pamojo ranka ir nurode kad masina reikia parkuoti kur yra laisva vieta ir uz tai paprase atlygio. Mes neskupus tai davem. Nutarem kad apsaugos gal ja tuo paciu nuo kitu benamiu besisukinejanciu aplink. :)

Lisabona issidesciusi ant 7 kalvu. Po senamiesčio kalvas galima pasivažinėti bene seniausiu iki šiol veikiančiu Europos tramvajumi. Visas jo interjeras – lubos, grindys ir sienos – pagamintas iš medžio. Galima spėti, kad prieš daugelį metų joje nebuvo vienintelės detalės - lentelės su įspėjančiu užrašu apie kišenvagius. Ekskursiją 28 numerio tramvajumi renkasi daugelis turistų. Pakerėti reginio jie tikrai pamiršta piniginę. Tad vos 1,3 euro kainuojantis tramvajaus bilietas kai kam gali atsieiti labai brangiai.

Čia nėra išorinio spindesio ir nepriekaištingos švaros kaip kitose Europos sostinėse. Čia negausu išpuoselėtų ir restauruotų senamiesčio kvartalų, įspūdingų gėlynų. Bet uz tai gausu imigrantu.

Vienas is pagrindiniu Lisabonos must see yra Torre de Belem (Betliejaus bokstas), kuris pirmiausia tarnavo kaip apsauginis bokstas, o nuo 16to iki 19to amziaus kaip kalejimas. Dabar jis yra simbolis Portuigalijos Age of Discovery, (atradimu amziaus). Spėjama, jog jis stovi toje vietoje, iš kurios legendinis Vasco da Gama pradėjo savo kelionę laivais į užjūrio kraštus. Nuo šio bokšto atsiveria vaizdas, kurio pagrindinis akcentas - žymusis Atradimų monumentas.

Taciau eilej I ji patekti mes nestovejome, o dar ir lyti eme. Tai begome iki masinos. Mums bebegant prekeiviai kazkodel bande ibrukti akinius nuo saules. Akivaizdu kad daug biznio jiems siandien nebuvo. :) Geriau butu lietsargiais prekiave.
Didziule Kristaus statula, tokia pati kaip Brazilijoje yra patatyti atminti antraji pasaulini kara, kuriame Portugalija tiesiogiai nedalyvavo.
Lisabonoje taip pat yra 65 metru aukscio akvedukas, kuris yra auksciausias is visu pasaulyje. Jis tesiasi 19 kilometru.

Tik išvykus iš didingo Lisabonos regiono, patenkama į kaimo izoliuotas vietoves. Kartais užtenka nuvažiuoti tik keletą kilometrų ir jau pasitinka visai kiti papročiai, amatai ir visai kitokia virtuvė. Visur pasirodo pakitusių pėdsakų požymiai, lieka pakitusios klimato zonos, saviti istoriniai įvykiai.
Pagal fizinės geografijos sąlygas Portugalija dalijama į dvi sritis. Jas skiria Težo upė. Į šiaurę nuo jos vyrauja miškingi kalnai, o į pietus - plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis. Krašto šiaurėje, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškilusios uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį. Tarp jų įsiterpusios įlankos ir siauros įlankėlės su smėlėtais paplūdimiais. Labiau į pietus pakrantė žema, jai būdingi smėlėti paplūdimiai ir kopos. Pačiuose pietuose yra lagūnų.
Šis miestas - tarsi didžiulė dėlionė iš įvairių šalies regionams būdingų architektūros stilių.

Quinta da Regaleira (Sintra)
Itraukti I UNESCO pavelda rumai su didziuliu parku, ezeriukais, grotomis, suliniais, bokstais, tuneliais. Taigi pilnas parkas idomybiu. Kadangi nusigauti iki Pena rumu su masina buvo nelengvas reikalas, nes per velyuku atostogas Portugalija masiskai uzpludo ispanai ir susidare didziuliai kamsciai uzvaziuot ant kalno kur ir stukso didingi Penos rumai. Todel pradziai nutarem apziuret Regaleira, I kuria mus nukreipe informacijos biuras ir patare mums laukti, kol ispanai atsigrozes Pena ir ims leistis nuo kalno, uzuot i ji vaziave.

Regaleiros zeme turejo daugybe nuolat besikeicianciu savininku. Zymiausias ju buvo Carvalho Monteiro, dar zinomas kaip Monteiro milionierius, didziulio turto paveldetojas, isigijes zeme 1892 metais. Jo seima kilusi is Brazilijos ir buvo kavos ir deimantu prekeiviai. Jis labai domejesis ivairiais simboliais.
Taigi pasamdes zymu architekta Luigi Manini kuris sukure didziuli 4 hektaru parka, su pasleptais alchemijos, masonu, bei visokiu mistiniu draugiju simboliais.
Paskutiniai savininkai buvo Aoki Jamponu korporaciaj, kuri naudojo si pastata kaip rezidencija. 1997 metais Sintros valdzia atgavo pastata, atrestauravo ir atidare publikai.
Parke daug tuneliu jungianciu sulinius ar grotas, kuriais galima smagiai tamsoje pasivaikscioti paisivieciant mobiliuoju ir niekad nezinai kokioj vietoj (dazniausiai slapioj) islysi. Sie tuneliai interpretuojami kaip turintys simboline prasne tarp gyvybes ir mirties, tamsos ir sviesos.
Taip pat yra du suliniai be vandens, vienas 10 m gylio, o kitas 30 m. Kurie primena Dantes ‘Pragaro’ ratu iliustracijas. Taip pat simbolizuoja jungti tarp dangaus ir zemes. Is zemes isciu, patenki I grazius sodus. Taciau kad ten atsidurtum turi pereiti per tamsa.

Sodai turetu simbolizuoti roju, o pozemines grotos pragara.
Kaip matome savininkas buvo gerokai pakvaises ir isitraukes i ivairiu mistiniu bendruomeniu simbolikos studijavima, to rezultate atsirado labai ispudingas parkas.

Penos rumai (Sintra)

Kad jau eme vakareti ir ispanu srautas aukstyn ir zemyn I Penos rumus pasikeite proporcingai santykui 80% zemyn/20% aukstyn. Mes be jokiu problemu ir kamsziu uzburzgeme I kalno virsu kur yra Penos pilis pries kokia 1.5 valandos jai uzsidarant. Aisku laiko ne per daugiausiai, o ant kalno vejai pucia kaip paklaike, todel iamzine reikiama kieki vaizdu mes ten neuzsibuvome, nes jau vakarejo ir ilgai bibmbineti nebuvo kada. Is pradziu si vieta buvo mazas vienuolynas ant kalno, kol 18tam amziuje buvo gerokai suniokotas zaibo. Bei zemes drebejimo.

Taigi kiek veliau karalius Ferdinandas II ji paverte nuostabiausiais spalvotais rumais, kurie turejo tarnauti kaip vasaros rezidencija ir buvo skirti jo zmonai karalienei Marijai II. Po kiek laiko jie isbluko, taciau buvo ne per seniausiai atrestauruoti ir vel dziugina aki ivairiomis spalvomis. Šie romantinio stiliaus rūmai taip turi gausybę neogotikos, manuelinio, neorenesansinio ir islamo architektūros stilių elementų.

Unikalios architektūros rūmai greitai tapo vienu lankytiniausiu architektūriniu paminklu Portugalije. 1995m. Penos rūmai ir Sintros kraštovaizdis buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąvadą.
Šią vietą buvo pamėgę bohemos atstovai, poetai ir rašytojai. Sintros apylinkių gamta buvo neišsenkamas XIX a. romantiškosios kartos menininkų įkvėpimo šaltinis.

Pasakojama, kad čia ne tik gali staiga sustoti laikrodis, bet ir serpantinų alkūnėje kartais ima ir užgęsta automobilio variklis. Aiškinama, kad tokias anomalijas gali nulemti didelis geležies kiekis kalnų uolose. Tačiau ir be tokių ekstremalių išbandymų, adrenalino užtenka, kai siauručiukais lyg gyvatė išsirangiusiais keliukais per mažus miesčiukus iš Sintros vingiuoji okeano link.

Vakaro nuotykis
Turbut to didelio gelezies kiekio paveikti mes ir atvykome i musu nakvynes vieta. Maza miesteli/kaimeli, kur be musu viesbucio buvo keli namai bei gi vienintelis restoranas su bufetu uz 12 euru. Jo maistas mums islepeliams pasirode nepakankamai keliantis apetita. Todel leidomes vidury nakties ieskoti kitu valgio tiekimo istaigu. Deja pavazineje aplink pastebejome kad daugumos namu langines aklinai uzdarytos, ir labai retame kuriame bedega sviesa. Miestelis bei aplinkiniai kaimeliai kele apleistos civilizacijos ispudi, kurios gyventojai buvo paslaptingai evakuoti ir nezada sugristi... Kad jau nera gyventoju kuriuos reiketu maitinti, tai nera prasmes tureti ir restorana zinoma. O mes atkakliai pasiryzome vaziuoti i didelesni miesta Santarem (apie jo dydi nusprendeme pagal raidziu dydi zemelapyje) tikedamiesi kad bent ten busime pamaitinti... Taciau tikriausiai tos pacios Sintros gelezies pertekliaus paveikta musu navigacija atvede mus i dar nykesni kaima, kuris zinoma nebuvo Santarem, kurio ieskojom... Tiesa sakant tinkamesnis pavadinimas butu buves - apleista skyle gudziame kaime. :) Jau be veik susitaike su mintimi kad miegoti eisime alkani patraukeme atgal ir kazkaip pasuke ne tuo keliu, kuriuo atvaziavome atsidureme pries vietines kaimo bendruomenes jaunimo bara... Kur Auste su Atuciu issiaiskino apie maisto radimo galimybes. Paaiskejo kad cia pat uz kampo isukus i maza siaura tamsia gatvele yra restoranelis.
I jo duris mes netrukus ir pasibeldeme. Storas seimininkas nesnekantis angliskai, taciau suprantantis ispaniskai labai nudziugo pamates pasimetusius keliautojus. Ir laimingas bei issisiepes mus visus pamaitino zuvimi ir pagirde vynu tik uz 22 eurus (visiems). Tiek prikepe zuvies kad negalejome suvalgyti... Todel i viesbuti grizome stori ir laimingi... :) Gal isskyrus Atuti, kuris turejo mus parvairuoti atgal visiskoje tamsoje. :)