Saturday, 8 February 2014

Tas ilgas kelias link rojaus


Kaip kad išminčių traktatai teigia nuodėmingiems žmonėms ne taip paprasta patekti į rojų. Iš pradžių reikia pereiti skaistyklą ir devynis Dantės pragaro ratus. Na gerai, paprasčiau tariant tiesiog šiokį tokį pragarą ant keturių ratų. Mano supratimu rojus tai maža salelė Koh Tao, o ją pasiekti truputėlį užtrunka. 
Yra net keletas populiariu būdų nusigauti ten iš Bankoko. 
Greičausias ir brangiausias žinoma lėktuvu. Reikėtų skristi arba iki Surat Thani arba iki Koh Samui, o toliau plaukti laivu. Surat Thani atveju dar žinoma tektų nuvažiuoti iki uosto (Don Sak pier), kas vėlgi užtruktų kokios 1,5 valandos. Pasižiūrėjus į lėktuvų/keltų tvarkaraščius šį variantą atmečiau nes susigaištų jei ne visa, tai bent jau didžioji dienos dalis, o paskutinę minutę perkant skrydį kainos nebūtų tokios jau mažos. Nors planuojant iš anksto, tai tikriausiai pats patogiausias būdas. 
Man kur kas patrauklesni pasirodė naktiniai variantai: traukinys arba autobusas. Abiem atvejais reikia keliauti iki Chuphon iš kur plaukia keltas į Koh Tao, Koh Phangan ir Koh Samui. Iki Koh Tao reikia plaukti apie dvi su puse valandos. Trumpai tariant išvažiuoji devintą vakaro ir jau devintą ryto gali mėgautis žydru vandeniu ir baltu smėliu. Manau traukinys būtų buvęs patogesnis (nors ir šiek tiek brangesnis) pasirinkimas. Ten yra atskiros kajutes ir lovos (pirmos klasės man atrodo kainuoja apie 1500 batų/30 svarų), kurias vėlgi praverstų užsisakyti iš anksto. Aš gi deja dėl nepakankamo dėmesio išankstiniam planavimui ir organizavimui pasirinkau autobusą. Už jį viešbutyje dar ir permokėjome. Į teisingai iškeltą atsitiktinio žmogaus klausimą 'but why?' tikrai negaliu atsakyti kodėl, nors puikiai žinojau kad autobuso ir valties kaina yra 1000 batų (apie 20 svarų) ir kad bilietus reikia pirkti Khao San Road. Galėčiau kaltinti jetlagą ir tinginystę kelti koją lauk ir eiti ieškot agentūrų. Tikrai labai jau nesinorėjo po beveik dvidešimt valandų skrydžio. Anyway, what's done is done. Viešbučio darbuotojui tiesiog pasitaikė laiminga diena. Jis dar žinoma nepasikuklino įsiūlyti savo draugelio taksi už trigubą kainą, kurios bent jau turėjome sveiko proto atsisakyti. 
Nusipirkus bilietus žinoma laukė nepakartojama kelionė autobusu, kurios tiesiogine šio žodžio prasme nelabai norėtume pakartoti. Ji paliko itin gilų įspūdį tiek man, tiek mano bendrakeleivei. Pamiegoti galimybių beveik nulis, nebent žmonėms kurie gali užmigti net ir stovėdami sugrūsti statinėj prie ausies aidint fanfaroms. Nežinau koks ten kelias veda link to Chumphon, bet autobusas visą laiką kratėsi kaip per elektros srovę perleistas, nuolatos švietė ryškios pakelės šviesos, o ką jau kalbėti apie triukšmą ir malonius kvapus iš WC. Jei ir pavykdavo sudėti bluosą, tučtuojau vėl atsibusdavau. Galiausiai kai jau vos ne vos užmigau, paaiškėjo, kad štai mes jau ir atvažiavome.  Prieš kelionę netgi nusipirkau miego tablečių, bet ir jos davė mažai naudos. Koks važiavimas traukiniu negaliu pasakyti, bet kitą kartą autobuso tikriausiai nesirinkčiau. Nors sutikti keliautojai pasakojo, kad traukiny kiti džiaugsmai, pavyzdžiui galima pasimėgauti tarakonų draugija. 
Pagaliau po neramios nakties išaušo rytas ir po begalinio kratymo pasiekėm uostą, kur apie dvi su puse valandas laukėm laivo. Jas išnaudojom visų aparatų krovimui ir interneto naršymui. Nelabai supratom, kodėl žmonės išart išsirikiavo į eilę kaip kokiam Ryanaire, tarsi laivas ruoštųsi išplaukti be jų. Mes įlipom beveik paskutinės ir vistiek buvo pilna vietų. Kelte kitą vertus miegojom kaip kūdikiai sūpuojami lopšyje, net nepastebėjau kaip atplaukėm. Netrukdė net ir be perstojo pučiantis oro kondicionierius.
Tai štai va tokia kelionė buvo link Koh Tao, į kurią atvykome švelniai tariant it šlapiu maišu trenktos. Viešbutyje dar sužinojau, kad mano šeštą ryto daryta rezervacija jų nepasiekė, tai reikėjo vėl susimokėti grynais. Aš žinoma panikos apimta ėmiau skambinti bankui, kad atšauktų mano ankstesnį pervedimą, bet kadangi UK buvo tik trys ryto tai mažai tepadėjo. Žinoma kai bankas pagaliau atsidarė, viešbutis ir taip padare refundą, taigi veltui jaudinausi. 
Po bemiegės nakties autobuse, supratau, koks žmogus yra unikalus kūrinys. Jis turi tokį vos ne mistinį sugebėjimą blogus dalykus tiesiog išbraukti iš atminties ypač kai geri atsveria visas negandas. Viskas gyvenime taip be galo keičiasi, todėl jei negyvensi čia ir dabar, veltui eikvosi energiją ir laiką. Greitai man šita naktinė kelionė teatrodė kaip tolimas sapnas iš kurio pabudau ir skaniai sau valgiau pusryčius. O šiaip tai prarasta naktis yra daug geriau nei prarasta diena ir vistiek manau, kad vertėjo taip keliauti. Pasnaudėme paplūdimyje. 

3 comments:

  1. Meluočiau, jei sakyčiau, kad suprantu tave, nes aš iš tų laimingųjų, kur tereikia pagalvėlę prisipūsti ir galiu atsijungti visai nakčiai :) Bet džiaugiuosi už visus kitus tavęs sulaukusius malonumus! ;) Laukiu nuotraukų ir daugiau pasakojimų!

    ReplyDelete
    Replies
    1. Aha prisimenu kaip rasei, jog prigrustame mikriuke su kuprine ant keliu ramiausiai miegojai. Man cia neitiketinas sugebejimas. Ir labai naudingas is tiesu. :) Gal kaip nors islavinamas toks igudis? Po keliu tokiu naktiniu autobusu gal ir as jau galeciau snaust bele kur? :)

      Delete
  2. Aha, aha, ko išmokau iš tavęs, tai kad reikia nepatingėti prieš tokią kelionę gerai paplanuoti. Bet džyzzz, tai toks neįdomus darbas... :)

    ReplyDelete