Monday, 21 January 2013

Dėkingumas

Kažkaip susimąsčiau, kad dėkingumas tikriausiai labiausiai susijęs su laime dalykas. Maždaug kaip lūpos ir lūpdažis. Arba kaip kokteilis ir šiaudelis. Arba... Na, žodžiu, kaip daug kitų neatsiejamų daiktų.
Aš manau, kad būnant dėkingu ir džiaugiantis tuo ką turi, praktiškai neįmanoma būti nelaimingu. Be to tai pats paprasčiausias būdas pasikelti nuotaiką ir susišildyti širdį, kai apima liūdesys. Na apart karšto šokolado, žinoma.
Jei kiekvieną dieną vakare pagalvotume už ką esame dėkingi, susidarytume bent mažytį sąrašėlį pamatytume, kiek mažai yra pagrindo verkšlenti. Pamatytume, kad pasaulis ir mūsų gyvenimas ne savaime suprantama duotybė, o nuosekli įvykių, žmonių ir pamokų seka. Už tai mažų mažiausiai turėtumėm pasakyti ačiū. Dėkingumas augina meilę. Ar ne keista, kiek daug kiti padaro dėl mūsų, nors galėtų ir nedaryti? Nes niekas juk nieko neprivalo. Juk keliai galėtų būti nenukasti, gatvės nešvarios, niekas nevairuotų autobusų, ir nepapildytų ofise kavos, per radiją negrotų muzika, o ant stalo nebūtų daržovių. Ir tai tik nepažįstami žmonės, o kur dar artimiausi? Kurie neprivalo mūsų mylėti, mumis rūpintis ir padėti. Iš tiesų žmonės šitiek daro vieni dėl kitų atrodo be jokios praktiškos priežąsties.
Ir ne tik žmonėms mes galime būti dėkingi. Viskam kas mus supa galime pasakyti ačiū. Netgi kėdei, klavetūrai ir kompiuterio ekranui, kurie padeda patogiai užrašyti mintis ir leisti jas peskaityti kitiems. Ypač kai pagalvoji, kad visos šios savaime suprantamos prabangos galėtų ir nebūti.
 Galbūt miegotumėm po tiltu ir šaltumėm galūnes, absoliučiai niekam nesivarginant pagalvoti, kad mes išvis tokie esame? Galbūt basi žaistumėm Indijos lūšnynuose? Galbūt mūsų laivas skęstų? Arba per šventes sugipsuota koja gulėtumėm ligoninėje? Net ir kol aš rašiau šią žinutę, kažkas gimė, kažkas mirė, kažkas susirgo, kažkas išalko (o gal nevalgė jau kelias dienas), kažkas apsuko turistą ir uždirbo tris dolerius, kažkas pasirašė skyrybų dokumentus, o kažkas sutiko naują meilę. Ir kiekvienas iš tų žmonių turi bent kažką, už ką gali padėkoti! Argi tai neįtikėtina?
Apskritai nematau dėkingume jokios žalos, o tik absoliučią naudą. Jei praktikuotume jį kiekvieną dieną, užsiaugintume stiprų ir didelį raumenį ant kurio laikytųsi mūsų realybė. O ką jau kalbėti, kad kitiems tikrai būtų kur kas papraščiau šalia mūsų gyventi.  
Ir aš nesakau, kad vien nuo to pasaulis staiga pasidarytų šviesus ir rožinis. Bet gal bent jau nebeūtų toks niurgzus ir urzgiantis?
P.S. Tik svarbu neleisti kitiems tuo manipuliuoti arba ką nors padarius pulti reikalauti dėkingumo. Tas ir yra sunkiausia.
Ačiū, kad skaitėte.

8 comments:

  1. Labai grazus irasas. Vercia susimastyti:)

    ReplyDelete
  2. dėkingumas yra labai didelis gėris. Jau kurį laiką stengiuosi priešmieginę savigraužą pakeisti į pozityvų praėjusios dienos apgalvojimą, tuo pačiu ir prisimenu už ką turėčiau būti dėkinga ir kaip galėčiau atsilyginti, arba paskleisti toliau. O kadangi pozityvo nedaug, tai bandau blogyje įžiūrėti kiek galima daugiau gėrio. Pvz ačiū tam bjauriam mano darbui, nes jei nebūčiau ten įsidarbinus - nebūčiau sutikusi tiek nuostabių žmonių, kurie tapo mano draugais, ačiū čigonei iš 23 namo, nes privertė savo vaikus nukasti visą šaligatvį ir dabar nebereikia eiti gatvės viduriu; ir pan. Kuo daugiau galvoji apie gerus darbus, tuo labiau pačiam norisi juos daryti. Nedaug tereikia: įvertink, parodyk dėkingumą (čia ne apie tą išreikalautą), pasidalink.

    ReplyDelete
  3. Taip, taip. Dažniausiai bjaurių darbų privalumas būna tas, kad ten bent jau sutinkam žmonių tampančių gerais draugais. Greičiausiai sunkumai suartina. :) Mano keli artimiausi draugai yra dar nuo Holiday Inn viešbučio laikų, kur dirbau ką tik atvažiavus į Londoną. Iki šiol prisimenam Hell'iday Inn laikus kaip karo veteranai kokie. :)
    As va kažkaip pagalvojau, kad dėkingumas tikriausiai pats natūraliausias būdas kelti pozityvumui. Nes jei imsi sau kartoti sukandęs dantis: man viskas gerai, man viskas gerai, gerai... Tai tikriausiai nelabai kas gausis. Bet jei paieškai, na kam čia padėkojus, tai pamatai, kad oho... Gal ne taip čia viskas ir blogai pasirodo. :)

    ReplyDelete
  4. va būtent, pagalvoji, pagalvoji ir matai, kad ne viskas taip blogai, kaip galbūt atrodė. ir iškart daugiau džiaugsmo gyvenime :)

    ReplyDelete
  5. This comment has been removed by the author.

    ReplyDelete
  6. Dabar gal pavyks be klaidų. Trumpai drūtai, be jokių filosofijų - ačiū, kad rašai. :)

    ReplyDelete