Friday, 28 December 2012

Šeštoji diena Balyje - Atsisveikinant su Ubudu

Mūsų Pica Sedana Guest Hous'o kiemelis
Paskutinę dieną buvau užsibrėžusi rasti kokį vairuotoją su motoroleriu, kad pavežiotų mane po aplinkinius kaimus švilpiant vėjeliui plaukuose. Tai nebuvo lengva užduotis, nes motoroleriais vežioti čia niekas per daug nesiveržia. Verčiau siūlo mašiną su kondicionierium ir šiaip gąsdina, kad pavojinga ir galima sprandą nusisukti. Bet aš užsispyriau, kad noriu motorolerio ir baigta. Kadangi šiam pasauly, o tuo labiau Balyje, nieko neįmanomo nėra, galiausiai vieną aptikau ir susidėrėjau. Dėdė liepė laukti, kol iš kažkur atsibels mano būsimas šoferis. O jis labai nesiskubino... Aš spėjau ir aplinkinių parduotuvėlių suvenyrus apžiūrėti, ir ledų suvalgyti, ir šiaip prie ventiliatoriaus pasėdėti. Šitiek laukimo vien tam, kad pagaliau apsireiškęs praneštų, jog ten kur noriu važiuoti pliaupia lietus ir jis mane pavežios su mašina už tą pačią kainą. Be abejo nuliūdau. O tai kaip mano motoroleris? Na aišku galima ir su motoroleriu, duosim tau neperšlampamą apsiaustą, kiek nusivylę pasakė jie tikėdamiesi, kad apsigalvosiu. Tai bliamba, teko vėl imt mašiną, kas savaime suprantama lietui lyjant buvo sveikesnio proto mintis. Taigi su motoroleriu po kaimus ir nepasivažinėjau. Už tai gavau labai fainą vairuotoją. Na, gerai ir vėl jis mane nugabeno į kavos plantaciją motyvuodamas, kad ten puikus vaizdas į ryžių terasas. Bet šį nekaltą nukrypimą galėjau jam atleisti. Šiaip jis buvo labai mielas ir juokingas pašnekovas beigi be perstojo vis pasakojo įvairiausias istorijas. Pvz. Sužinojau, kad Baliečių kalboje nėra neigiamų ar keiksmingų žodžių. Dažniausiai jei jie turi ką blogo pasakyti, tiesiog patyli ir visiems viskas aišku. Būtų ne pro šalį lietuviams to pasimokyti manau. O dar kiek apie visokius dievus legengų pripasakojo. Man jau viskas galvoj susipynė...


Štai ir vėl prisižiūrėjau ryžių terasų. Šį kartą buvau Tegallalang, kuri gan žymi ir puikuojasi visokiausiuose atvirukuose, bet šiuo metu kaip tik buvo ryžių nuėmimo metas, todėl laukai geltonoki, o ne žali. Bet tai čia smulkmenėlė. Visokiausi laukai man gražūs.  Nežinau ar matosi skirtumas nuo kitų ryžių laukų, bet man tokių vaizdų niekada ne per daug.




Vėliau važiavome į Rocky temple- Gunung Kawi, kurion reikia nusileisti žemyn stačiais laiptais. Kadangi ji nėra iš populiariųjų, vos vienas kitas turistas be manęs, pasijutau tarsi kokiuose apleistuose griuvėsiuose, kur ką tik vyko apeigos. Kadangi kitą dieną turėjo būti Full Moon šventė, aš kaip tik dar ir užtaikiau ant išeinančios procesijos. Ši šventykla tiesiogine prasme yra išskaptuota uoloje. Prie įėjimo stovi puodynė su šventuoju vandeniu, kuriuo rekomenduojama pasišlakstyti prieš įeinant, idant siela būtų švaresnė. Manoma, kad tombose palaidoti karališkos šeimos atstovai. Ir dar yra ilga ir komplikuota legenda, kodėl ir kaip būtent čia ji atsirado ir koks dievas už tai atsakingas. Deja neatsimenu, bet gal Wikipedia padės, ką labai domina. 
Man ši vieta labai patiko ir pasirodė kitokia. Gal dėl savo neįprasto pobūdžio ir uolų, gal dėl to, kad buvo galima sakyti tuštutėlė. Net norėjosi sušukti, kad girdėtųsi aidas. Bet kadangi čia šventykla, tai susilaikiau. 











Vakarą užbaigėm apsipirkinėjimu ir vakariene. Atėjo laikas pasakyti Ubudui Selamat jalan (Viso gero) ir su nekantrumu laukti kelionės į Gili salas.

Tuesday, 18 December 2012

Penktoji diena Balyje - tinginiaujame ir lepinamės

Kaip ir planuota šią dieną paskyrėme tinginiavimui ir SPA džiaugsmams. Mūsų pagrindinė problema, kad mes keliamės vėlai, o Balyje temsta anksti, todėl diena patampa gan trumpa. Tačiau miegoti irgi einame vėlai ir šitaip gaunasi uždaras ratas.
Iš ryto persikraustėme į Sri Ratih Cottages, kurie įsikūrę ant kalniuko ir ten pakilti reikia keliu be šaligatvių. Naktį tai ypač smagi patirtis, nes niekad nežinai kas atbirbs iš už kampo. Apart šito nepatogumo, visa kita vien privalumai. Welcome drink vos atvykus, ryžių laukai už tvoros, kvepiančios orchidėjos, baseinas ir – o džiaugsme – upgradinta suite! Yay! Pasirodo viešbutis buvo pilnutėlis ir paprastų kambarių nebelikę, todėl gavom geresnį variantą su milžiniška vonia, balkonu, išlankstytom gulbėm ant lovos, o didžiulėse erdvėse būtų galima kokią jogos klasę laisvai surengti. Ne tai, kad mums labai tos erdvės reikėjo... Bet šiaip visai smagu pakeisti aplinką ir miegoti už lango šlamant palmėms, o ne kakariekuojant gaidžiams nuo keturių ryto.
SPA praleidom kokias keturias valandas. Mėgavomės masažais, scrubais, voniom su žiedlapiais, veido valymu, manikiūrais papuoštais gėlytėm. Žodžiu pabuvom truputėlį princesėm. Reikia juk ir taip. Tuo labiau kai čia viskas nepadoriai pigu.
Vakarop įmerkę kojas į baseiną gurkšnojome šaltą alų ir kalbėjom apie gyvenimą. Dabar tai prisimindama galvoju, kad vis dėlto kaip viskas laikina. Tiek blogi dalykai, tiek geri praiena... Todėl nereikia prie nieko prisirišti, o ypač prie praeities. Visada mėgautis šia akimirka ir žvelgti į ateitį. Nes rytojus jau bus šiandiena. 
Dieną užbaigėm vakariene Lotus Cafe žiūrėdamos Balietiško šokio pasirodymą. Truputėlį paplepėjom su šalimais sėdinčia pagyvenusia šveicarų porele. Ir vėl šveicarai! Per visą gyvenimą nesutikau anei vieno šveicaro, o dabar štai prašom kiek jų Balyje. Pastarieji buvo įdomūs tuo, kad yra induistai. Atrodė, kad jie tiesiog  spinduliuoja laime. Vis juokavo ir šypsojosi. Paklausiau, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir man buvo atsakyta, kad Induizmas nieko neteisia, čia nėra pragaro ar dangaus. Gali atlikti ritualus, o gali ir ne, kaip sau nori.  Viskas remiasi karmos dėsniais, arba principu kaip pasiklosi taip ir išsimiegosi. Todėl visa atsakomybė – tavo rankose. Padarei gerą, gausi gerą, padarei blogą – tą pats ir gausi. Iš tiesų aš irgi pritarčiau tokiai filosofijai. Bent jau kur kas labiau, nei tai kur tavo kaltės išpirktos vos truputį pasimeldus ir paatgailavus, nors prieš tai griešyjai sau į valias. 
Mes tikriausiai bent kažkiek savo kalčių ir nuodėmių esam išpirkę, mat gyvenimas nusprendė, kad bent jau dabar nusipelnėm būti palepintos.




 





Friday, 14 December 2012

Ketvirtoji diena Balyje - Pura Besakih šventykla

Pati to nesitikėdama ir visai neketindama staiga supratau, kad aš dalyvauju tikroje, nesuvaidintoje hindu ceremonijoje. Prieš mane rūksta uždegtas smilkalas ir stovi gėlių krepšelis. Fone skamba rami muzika, o baltai apsirengę žmonės sudėję rankas prašo dievų malonės. Ir įvyko tai visai ne kur kitur, o Besakih šventykloje, kur nepaisant to, kad nusiperki bilietą gan agresyvūs apsaugininkai vistiek reikalauja vaikščioti tik su gidu, nes joje pastoviai vyksta ceremonijos ir turistai neturi teisės drumsti ramybės besimeldžiantiems. Todėl jei nepaimsite gido, jums nelies praeiti toliau šventyklos vartų, nors kaip ir minėjau turite bilietą. Arba bent jau stengsis neleisti. Visa tai gali būti gan šokiruojanti ir nemaloni patirtis, jei prieš tai šito nežinote ir esate nepasiruošę. Ir ypač Balyje, kur paprastai agresyvumo net su žiburiu nerasi. 
Laimei mūsų vairuotojas jau prieš kokią valandą bandė mus morališkai nuteikti deryboms su įkyriais gidais. Jis liepė nekreipti dėmesio ir tiesiog naglai eiti pro juos. Taip ir bandėme elgtis, bet garbės žodis, tai buvo sunkiau nei prastumti dramblį pro adatos skylutę. Jau taip anie užkniso neleisdami nei ramiai nieko pažiūrėt, nei pafotografuot vis lįsdami į kadrą, kad pagalvojom, jog geriau jau duosim jiem pinigų, kad tik paliktų mus ramybėj. Aplink sukiojosi dar keletas turistų porų, lygiai taip pat bandančių atsikratyti įkyrių prieplipų, tad mes nutarėm laikytis arčiau jų. Viena pora buvo iš Indijos, o kita iš Indonezijos, bet ne Balio ir visai ne hindu. Galiausiai indonezietis patapo mūsų vertėju ir pradėjo derybas su gidu. Mums buvo pasakyta, kad negalima drumsti ramybės besimeldžiantiems žmonėms ir eiti į šventyklą be dovanų dievams.
-Gerai, tada atnešim jiems dovanų, - pasakėm mes, - kur mums gauti tą gražųjį krepšelį su gėlytėm? 
Čia kaip mat pribėgo krūva vaikiukų su paruoštomis aukomis ir vėl prasidėjo derybos. Galiausiai vėlgi indoneziečio dėka kaina buvo nuleista nuo šimto tūkstančių rupijų (10 USD)  vienam žmogui iki dešimt tūkstančių (1 USD) dviems žmonėms. Mano Balietis pažįstamas vėliau sakė, kad labai lengvai prasmukome, nes kiti jo užsieniečiai ne kartą plojo tuos šimtus tūkstančių rupijų. 
Vargais negalais atsikratę įkyraus gido turėjome susiprasti ką daryti su tuo krepšeliu ir kažkaip kartu su indais buvom nukreipti į apeigas,  atlikti aukojimo ritualo. Indoneziečių pora, kuri įtariu buvo musulmonai žinoma nėjo. Taigi štai taip ir atsidūriau apeigų vidury. Priklaupėme ant kelių ir padavėm krepšelius moteriškei, kuri pastatė juos prieš mus ir uždegė po smilkalą. Tai tikriausiai buvo viena mistiškiausių mano patirčių, nes visiškai nesuprasdama kas vyksta pasijutau kažkokio labai svarbaus ritualo dalimi. Prie progos taip pat nutariau pasimelsti tokiam Dievui, kokį įsivaizduoju, nes iš tiesų juk niekas nežino kaip jis atrodo ir koks jis yra. Sėdėjau vienoje svarbiausių Balio šventyklų, esančioje aukščiausio vulkano papėdėje, iš kurio kaip tikima nusileidžia dievai, rankose laikiau gėlytę, girdėjau nesuprantamais žodžiais tariamą maldą ir uodžiau rusenančio smilkalo kvapą ir negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manim. Jei tuo tarpu čia nedalyvavo Dievas, tada nežinau, kur jis yra. To ką pajutau neįmanoma aprašyti ir perteikti. Man ta šventykla jau nebebuvo tik turistinis objektas, o krepšelis tik graži dekoracija. Viskas buvo tikra ir vyko su manim. 
Neįtikėtina, kad moterys niekada nepavargsta kiekvieną dieną kurti krepšelius su didžiuliu dėmesiu ir atnašauti dievams tris kartus per dieną.  Jie yra visur, prie parduotuvių, gatvėse, mažose šventyklėlėse, restoranose. Visur prašoma malonės ir dėkojama. Visur jaučiamas tikėjimas aukštesne jėga. Ir manau ji tikrai globoja šiuos šiltus, mielus, kartais naivius, o kartais apsukrius žmones. O taip pat ir mus, žioplus Europiečius bent jau kol esam čia. Vėliau tradiciškai praliupo lietus ir skuodėm link mašinos. Tikrai keista su tuo lietumi. Jis visuomet prasidėdavo arba prieš pat aplankant šventyklą, arba jau viską apžiūrėjus. Niekada mums būnant viduje.  Gal čia taip susitarta iš aukščiau? 


















Thursday, 13 December 2012

Ketvirtoji diena Balyje - Šventyklos, kava, vulkanai ir vėl ryžių terasos


Šiandien laukė labai intensyvi ekskursijų diena. Tačiau, vietoj to, kad ją žvaliai pradėtumėm 9-tą ryto (kaip kad dauguma turistų, idant aplėktų kuo daugiau lankytinų objektų), mes iš namų išsikrapštėm gal kokią 11-tą ir tingiai susiruošėm ieškot vairuotojo. Žinoma kas moka vairuot motorolerį daug smagiau ir pigiau lakstyt po kaimus savarankiškai. Mes deja nemokam. Vairuotojų kainos standartinės, net derėtis čia beprasmiška. Na, nebent kas nors užsikelia kokią nors kosminę kainą žinoma. 8 valandos paprastai kainuoja 40 USD, daugiau nei 8 – 45 USD, pusė dienos apie 25 USD. Prie pat mūsų Guest houso buvo turistinis kioskelis, ten pasiklausėme apie vairuotoją, kuris kaip paaiškėjo buvo mūsų namo savininko brolis. Turiu pasakyt, kad ilgainiui tarp tų brolių įsiplieskė didelė konkurencija. Mes dar ir dėl valties bilietų į Gili susitarėm su tuo broliu, o kitas brolis tai sužinojęs pasiūlė pigiau, kad tik pirktumėm iš jo. Gal mums reikėjo kokį aukcioną surengti ar ką? Šiaip ar taip manau jie abu gana lygiavertiškai pasidalino pajamas. Vienas mums namus nuomojo, kitas vežiojo. Vistiek viskas eina į šeimos puodą.
Na, bet grįžkime prie ekskursijos. Vairuotojas pasipuošė tradiciniais rūbais ir buvo pasiruošęs bet kokiai situacijai. Turėjo ir skėtį, ir sarongus. Štai mūsų kelionės planelis:
  • Tirta Empur šventykla
  • Kavos plantacija
  • Batur Vulkanas ir ežeras
  • Besakih šventykla
  • Ryžių laukai
  • Dramblo olos šventykla, jei spėsim
Dieną truputį linojo. Bet lietus Balyje greit baigiasi. Palyja stipriai 10 minučių ir vėl saulė šviečia. Netgi visai smagu atsigaivinti karts nuo karto.

Pura Tirta Empul viena žymesnių Balio šventyklų. Istorija byloja, kad šventasis šaltinis buvo sukurtas vandens Dievo Indros, todėl negalima abejoti jo gydančiomis, jauninančiomis ir šiaip dvasiškai apvalančiomis galiomis. Čia visuomet nusidriekusios eilės žmonių, norinčių palįsti po drakonais, spjaudančiais šiltą versmių vandenį ir visomis prasmėmis tapti švaresniais. Šiam procesui yra visasa ritualas ir tvarka. Iš pradžių reikia atnešti auką, vėliau poteriaujant lįsti po visais fontanais iš eilės (jų yra 12). Kiekvienas lankytojas – nuo pusnuogių senučių iki mažų vaikučių– nuoširdžiai meldžiasi ir turškiasi. Taigi apsivalymo procesas atrodo labai smagiai. Šio vandens žmonės pasisemia ir į butelius, kad parsineštų namo.
Kaip ir kiekvienoje šventykloje čia privaloma dėvėti sarongus. Man šitie tikriausiai patiko labiausiai – ryškūs oranžiniai su mėlynu kaspinėliu.
Vandens šventykla mus kaip ir pridera pasitiko su vandeniu. Dangus staiga prapliupo lyti, o mūsų vairuotojas iš mašinos atskubėjo su skėčiu. Laimei lijo viso labo gal penkias minutes ir neilgai trukus vėl išlindo saulutė.









Turiu prisipažinti, kad iš tiesų nesu labai didelė visokių organizuotų turų ir turistų lankytinų objektų mėgėja. Bet Balyje, kažkaip viskas taip dailiai susipina, kad net atėjus į vietą, skirtą turistams, jautiesi nuostabios kultūros dalele. Viskas taip gražiai susukta, įpakuota ir pateikta, kad norisi leisti ištirpti burnoje it kokiai cukraus vatai. Vienintelis dalykas, kuris truputį erzina tai prekeiviai, bet po kelių dienų tikriausiai įsijungia kažkoks filtravimo mechanizmas ir pradedi matyti ir girdėti tik tai ką nori bei ignoruoti visa kita.
Taigi neatsitiktinai kita itin turistinė stotelė buvo kavos plantacija. Tik tiek, kad tuo metu kai mes atvykom ten nebuvo jokių turistų, todėl pasijutom tarsi viskas skirta būtent mums. Pasidarėme trumputį turą ir susipažnime su augalais, ant vieno krūmo auga čili, ant kito kava, iš po žemės kyšo ananasas ir dar daug visokių grožybių. Be abejo apžiūrėjome ir žvėriuką kuris valgo kavos pupeles ir jomis kakoja. Tuomet gaminama Luwak kava, kuri laikoma didžiu delikatesu. Beje kvepia ji labai skaniai, ne taip kaip galėtumėte pagalvoti. Kavos plantacijose kavos ir arbatos degustacijos nemokamas, mat tikimasi, jog vėliau čia pat jų įsigysite. Kainos žinoma nemažos, bet aš vistiek nusipirkau Ginsek kavos vien vedama nostalgiškų motyvų. Ir netgi per daug nesiderėjau.





Sekantis sustojimas buvo gražus Balio gamtos kampelis – Baturo ežeras šalia Baturo kalno. Na tiksliau apžvalgos aikštelė iš kurios šiuo reginiu pasigrožėjome iš viršaus. Nusileisti iki ežero būtų truputėlį užtrukę, bet kitą kartą būtinai norėčiau. Taip pat labai norėčiau leistis pasitikti saulėlydio ant vulkano šlaito. Aukščiausias Balio taškas yra Mount Agung prie kurio pastatyta Besakih šventykla. Žmonės tiki, kad šis vulkanas yra mistinio kalno Mount Menu kopija, kuris yra centrinė visatos dalis. Taip pat tikima, kad iš čia nusileidžia Dievai. Nors jis buvo išsiveržęs jau senokai, dūmai iš kraterio karts nuo karto parūksta.




 
Po kiek laiko – vėl nuostabus vaizdas. Šį kartą į ryžių laukus nuo vieno restorano terasos. Lietutis ir vėl kėsinosi lynoti, bet truputį pakrapnojęs nutarė nustoti. Negi gadins mūsų nuotraukas dabar? Neįsivaizduoju nei kas čia per restoranas, nei kur jis yra, bet manau panorėjus ne vienas vietinis vairuotojas mielai čia atgabens. Darbuotojas buvo labai malonus ir net nepaisant to, kad mes neketinome čia valgyti, mielai mus pafotografavo ir aprodė aplink. Be abejo plati šypsena vis nedingo nuo ko veido.




Paskutinis objektas buvo Goa Gajah, Dramblių uola. Ji pastatyta XI a., neaiškiomis aplinkybėmis – anot vienos pasakos, ją savo nagu pastatė gigantas Kebo Iwa. Tačiau lietus jau buvo kaip reikian įsisiūbavęs, todėl pasiemę skėčius tik truputį į ją pasižiūrėjome iš toli ir nėjome vidun.



Po tokios aktyvios dienos vakare mėgavomės puikia vakariene viename iš Ubudo restoranų, o galva raibo nuo įspūdžių gausos. Kad galėtume šitiek visko suvirškinti rytoj nutarėm pailsėti, įsikelti į viešbutį su baseinu, pasimėgauti SPA ir absoliučiai daugiau nieko neveikti.
Tiesa dar nepapasakojau apie dieviško grožio Besakih šventyklą, kuri paliko neišdildomą įspūdį dar ir dėl kitų priežąsčių. Apie ją bus atskiras įrašiukas.