Tuesday, 30 August 2011

Raudona - prabangos spalva. (Four Seasons viešbutis Londone)

Teko garbė apsilankyti Four Seasons. Likau priblokšta raudonumo. Turbūt interjero dizaineris buvo pamišęs dėl raudonos spalvos, o gal kilęs iš komunistinės Kinijos. Naudojosi itin įdomia formule – juodos marmurinės grindys + ryškios raudonos sienos + arkliai. Gigantiška arklio galva pasitinka jau koridoriuje. Ir dar pasitinka skybėlėti durininkai, kurie tiek šokinėja, kad net pasijunti kaltas jei bandai pats kažką pasaidaryti. O registratūroje dirba maloniausia pasaulyje japonė Juki, kuri niekad nenustoja šypsotis net sekundėlei. Dega ugnis židiniuose, pūpso tikriausi orchidėjų krūmai, o baro sienas puošia vyno buteliai. Iš juodai baltų nuotraukų koridoriuose žvelgia retro gražuolės. Eggs Benedicts tirpsta burnoje, o kava supilta į stiklinę stiklinėje neatšąla. Gražu. Didinga. Brangu. Paslaugu. Bet su ta raudona tai jau tikrai persistengta. Netgi liftas, ir tas raudonas. Gerai, kad dar neapsirengiau raudonos suknelės, o tai būčiau buvus nematoma.




Thursday, 25 August 2011

Jack Vettriano

Yra pripažinti talentai, ir yra Jack Vettriano, kuris kritikų peikiamas, o žmonių mylimas. Jo originalių paveikslų kainos kosminės. Aš irgi įsimylėjau. Kad jau neturiu pinigų originalui, tai ieškau bent jau įrėminto plakato savo kambariui. Kol kas linkstu prie paskutinio - Mad Dogs. Dar visai nieko šokėjai prie jūros ir tarnai su skėčiais, pavadinimu The singing Buttler. Kas čia man su tais šokiais pajūry? Ir su ta nostalgija praėjusiems laikams. Gal praeitame gyvenime buvau kokia Marilyn Monroe?













Mano mėgstamiausias. Noriu savo kambariui ant sienos. :)

Sunday, 21 August 2011

Ech tie vasaros savaitgaliai...

Vasara, nors šlapia ir saulės spinduliais nelepinanti, intensyvi kaip niekad. Susumuoti pastaruosius savaigalius galima būtų į Kastanedos priedainį.
Tūsai, plotai, vakarėliai ir fiestos,
Mes kas naktį balamūtinam savo miestą.
Nes mes jauni, išsėdėt vietoj negalim,
C'mon everybody mes šiandien darom party!

Bet kai dvi valandas prastovėjom nejudančioje eilėje prie Kensington Roof gardens, pagalvojau, kad gal jau time to slow down. Taip ir nepatekom į vidų. Gerai, kad prieš tai su draugėm buvom Builders Arms pube, tai vis ne visai veltui išsvaištytas vakaras. O aną savaitgalį vėl buvo Cubano, kur susipažinau su tokiu rusu vardu Ilgis. Jis labai mėgo šnekėt įvairiom rimtom temom apie politiką, verslą, ekonomiką, musulmonų moterų dalią ir t.t. Tai palikau jį su Katia, sakau einu gal geriau pašoksiu. Dvyliktą valandą nakties grojant latino muzikai man tikrai mažiausiai rūpi tokios aktualijos. Dieną buvau Leticijos braziliškam BBQ. Šiandien BBQ pas mus. Nors žadėjo saulę, oras kažkoks neaiškus. Vakar pusę nakties gaminau tiramisu. Dar aną savaitę pažiūrėjau labai juokingą filmą Woody Allen, You will meet tall dark stranger. Bet gal jis čia nuo vyno toks juokingas atrodė. Nežinau. Tik atsimenu negalėjau nustot juoktis. 
Vėl skaitau Murakami. Šį kart apie Graikiją. Bliamba kaip noriu saulėtų atostogų. 
Mano sodo manija praėjo. Kadangi niekas jo neprižiūri, visi burokai, morkos ir salotos pasislėpė tarp piktžolių. Tik vazoniniai čiobreliai suvešėjo. Auga dabar gražiai ant palangės. Pastaruoju metu esu užsikrėtus kambario atnaujinimo manija beigi užsimaniau išsidaiginti ir užsiauginti levandą. 
Tie kas prašėt mano gyvenimo istorijos, truputį pakentėkit, vis dar kaupiuosi. Kitas savaitgalis ramesnis nusimato, ir kaip bebūtų keista niekur per Bank holiday nevažiuoju, todėl laiko turėsiu į valias. Tikiuosi dalį to laiko panaudoti spintos peržiūrėjimui ir sutvarkymui, kuris atidėliojamas iki tol 'kol turėsiu laiko'. Cha cha. 
Tai va taip ir gyvenu. Tikiuosi ir jūs džiaugiatės paskutinėm vasaros savaitėm. 

Monday, 15 August 2011

Princi - in the name of bread

Paprastai, jei kokiame vietiniame restorane matai daug atvykėlių iš tos šalies, vadinasi ta užeiga tikrai verta dėmesio. Taigi jei jau itališkame dellyje negalima prasibrauti pro italus, jokių abejonių dėl maisto kokybės nekyla. Net nežinau, kuriai kategorijai priskirti Princi. Tikriausiai greito maisto. Reikia stovėti eilėje, susikrauti pirkinius ant padėkliuko ir ieškot laisvos vietos prisėsti. O tai beveik tas pats, kaip ieškoti pingvinų Afrikoje. Princi klientai šonas prie šono susigrūdę prie ilgų stalų, ant aukštų baro kėdžių, net ir stovimas vietas, kaip kokiam pieno bare užėmę. Ir tai nestebina. Maistas tikrai vertas grieko. Be to viskas matosi priešai akis, kol stoviniuoji eilėje, o kaip sakoma akys marios. Atkaklus kalorijų skaičiuotojas būtų paklaikęs iš siaubo. Bet tokiems čia ir ne vieta. Jei jau valgyti, tai valgyti… Itališkai. O ką jau bekalbėti apie atvirą krosnį, šviežiai kvepiančią duoną, pyragėlisu su braškėmis ir kuo tikriausią itališkos cafe atmosferą. Beje, neretas skundžiasi dėl to atmosferos pertekliaus. Savaitgaliais čia ne mažesnės grūstys nei Oxfordo gatvėje per išpardavimą. Mes kadangi užsukome pirmadienį vakare, šiaip ne taip radome kur prisėsti. Gerai nors tiek, kad žmonės neužsisėdi, todėl kaita vyksta gan greitai. Be to ir kainos nesikandžioja. Jei neišeina prisėsti, bent pyragėlį galima išsinešti. Rekomenduoju, rekomenduoju ir dar kartą rekomenduoju. Nors Londono centras nera mano mėgstamiausia vieta gero maisto paieškoms. Bet išimčių juk pasitaiko. Tuo labiau, jei Princi siela Rocco Princi vadinamas duonos Armani.
 

Monday, 8 August 2011

London is on Fire

Londonas tai jau tikrai liūdėti neleidžia. Savaitagalis buvo puikus. Kupinas įvykių, pažinčių ir malonių pasiplepėjimų. Moteriškas kažkoks beje. Buvau Coq D’argent, gaminau prancūzišką vištieną, buvau Auroj, kur vyko Made in Italy party (vieningai nutarėm, kad tas paty nothing special), ryte klausiausi operos, dar buvau maloniai kavos atsigerti Crouch Ende… O kas svarbiausia - prisipirkau batų. Dabar rutulioju mintį įsigyti kokią nors batų lentynėlę, nes batai jau niekur nebetelpa. Nelabai man patinka šis virusas. Ir kam man jų šitiek reikia? Bet buvo Sale, tai kaip nepirkti?
Na, o Londoną krečia įvykiai, gaisrai ir parduotuvių plėšimai. Praktiškai mano malonaus ir ramaus rajonėlio šiaurėje pašonėj. Visa laimė, kad pas mus nėra parduotuvių, kur galima ką nors vertingo pasivogti išdaužius langus. Labiausiai kenčia visokios shopping areas, kaip Wood Greenas ir Enfieldas. Gal ir nebūčiau čia apie tai ir rašiusi jei ne žymieji lietuviškos spaudos komentatoriai. Tokio briedo prisiskaičiau, kad griūk negyvas.
Iš pradžių trumpai apie esmę. Nušovė Londono policija tokį Duggan, kuris gal buvo gaujos vadeiva, o gal ir nebuvo. Tyrimas tęsiamas, aiškinasi visi kas į ką pirmas šovė ir kodėl jį nušovė… Bet štai atsirado dingstis sukilti visisiems nekokia reputacija garsėjančio rajono gyventojams ir atkeršyti. Ši nuostabi anarchinė idėja išplito, kaip vėjaraupiai po kitus rajonus. Pikti ant viso pasaulio paaugliai susibūrė į grupes beigi ėmėsi siaubti viską, kas po ranka pakliūna, mėtyti plytas, padeginėti ir kelti chaosą. Savo ruožtu šarvais ir skydais apsiginklavusi policija bandė atkurti tvarką, nors kai kas teigia, kad tos policijos kartais buvo gerokai per mažai. Na, o pagrindinis Tottenhamo būstinės vadovas apskritai atostogaut išvažiavo.

Lietuvių komentatoriai nebūtų gi savo srities profesionalai jei kiekvienu klausimu nepažertų išminties perlų. Štai prašom.  
  • Visus valkatas reikia susodint i kaliuzes ir baigsis bedos. anglija matai nebesusitvarko. lietuvai tegu sumoka - priims. ir gerokai pigiau kainuos. cia atidubasintu ir iseitu kaip nauji zmones kad ir po metu (galima šį pasiūlymą svarstyti seime, manau.)
  • Nieko tame londone nevyksta, kazkur, kazkas pahuliganino ir tiek. zmonem gyliai px kad te kazkoki ganksteri nukale, kuris kiso narkotikus jaunimui. As tik to jaunimo nesuprantu, gal te ju darbdavi nukale, kad taip darkosi, o gal seip is neturejimo ka veikti. Aisku viena, juodi, jie dauzo parduotuves ir jas plese, pasibaisetini! (malonu, kad žmogelis nemato prasmės rašyt Londonas iš didžiosios raidės ir šiaip nepergyvena dėl gramatinių klaidų).
  • Prie ko cia negrai, musulmonai, babajai ar zydai? Atsirado ne vienas treninguotas kaimo litovcas prisijunges prie savu treninguotu dauzanciu viska neissilavinusiu gyvuliu vien tam, kad savo seimai atitemptu nemokamu prekiu is isplestu parduotuviu. Ir siaip tuose rajonuose gyvena diduma lietuviu. (kiek žinau lietuviai gyvena labiau rytuose, Tottenham ir Brixton yra daugiau juodaodžių rajonai, bet gal koks lietuvaitis ir pasitaikė? Kas ten atpažins visus skarom prisidengusius).
  • Invalidas ramstosi lazda, impotentai savo impotencija dangsto nenutrukstamomis kalbomis apie seksa, idealoginiai " genuijai" savo idejas pastiprina aminklais, storuliu salies gyventojai raso begalines knygas apie sveika gyvenimo buda, na, o rasines riauses vyksta ten , kur daugiausiai nuo backos sukaujama apie tolerancija. (išskirtinai teisingas pasisakymas. Malonu rasti kažką panašaus gausybėje nesamonių).
  • Nuotraukose, tarp sulaikytojų, matosi negrai. Panašu, kad vyksta rasinis konfliktas tolerantiškoje Anglijoje. Matomai, jau bandoma baltaodžius iš Britanijos išvyti. Nežinia ar juoktis ar verkti. (Man tai atrodo čia ne tik rasinis konfliktas. Labiau gal demografinis. Mažas pajamas turinčios šeimos, vaikai be išsilavinimo, štai kas iš jų išauga vėliau. Net septynmečiai traukė kartu su vyresniaisiais broliukais ir sesutėm).
  • Nu va prisileidzia visokiu babaju paskui patys nesusitvarko, tolerancija dar vadinasi, shaudyt tokius, smukdo ekonomika o daugiau tai nieko, kodel ruskyne nera tokiu demonstraciju? (skaitytojas akivaizdžiai nesusipažinęs su terminu Babajai)
  • Šaunuoliai riaušininkai, duoda darbo statybininkams .Gal jų toks mentalitetas , laimingi vaikščioja tarp degėsių ir džiaugiasi kad gražu (šitas tai bent minties vingis).
  • Gerai, kad gyvenu Lietuvoje, istiesu tvarkingoje salyje, pas mus nera jokiu neramumu, puikiai praleidau savaitgali.... (cha cha, kaip gerai toj Lietuvoj).
Gal ta optimistine gaida ir baigsiu.

Tiesa, tai vis dėl to kiek juodaodžių matote nuotraukoje?

Sunday, 7 August 2011

Brazilija Londone


Londonas talpina savyje visą pasaulį. Todėl jį myliu ir kartais todėl jo nekenčiu. Kaip matote mūsų su miestu romanas aistringas ir intensyvus. Vienas nostalgiškiausių dalykų, priminsiančių Londoną, jei kada  nors iš čia išvyksiu yra Guanabara, brazilų baras. Kaip bebūtų keista. Nežinau ar atsitiktinai mano gyvenime Brazilijos buvo daug. Nors pačios šalies niekada neaplankiau, žinau Caipirinhos skonį, Sambos judesius, spalvotas Braziliško karnavalo plunksnas, apvalius sūrio pyragėlius, Guarana limonadą, braziliškus bikinius, Hawaiana  tapkes, plastikinius batus, kvepiančius kramtomąja guma, taip pat žinau ką reiškia būti beijoqueira ir, kad brazilų vyrai yra Gallinhas. Dar daug ką žinau, nes Brazilija mano širdyje. Ir jei kas gali mane pravirkdyti tai braziliškos dainos, o pralinksminti – braziliški šokiai. Tarsi tai būtų mano. Taip asmeniška. Galbūt dėl to, kad viena mano geriausių draugių yra brazilė Leticia. Su ja neatmenamais laikas susipažinom dirbdamos padavėjom, viename viešbutyje ir bepietaudamos svajojom, kad kada nors padarysim karjerą ir išplauksim į kruizą po pasaulį, būsim tokios turtingos, kad pirksim dizainerių sukneles ir valgysim omarus. Tiesą pasakius... Hm... Kaip ten sakoma? Vizualizuok savo ateitį ir ji išsipildys. Tais pačiais neatmenamais laikais eidavome į Guanabarą vos ne kiekvieną trečiadienį. Nes trečiadieniais ten sambos naktis. Nes trečiadienias visi brazilai tai žino. Ten groja gyva muzika, plaikstosi trumpi sijnėliai ir liejasi kokteiliai. O be to mums nebūdavo jokio skirtumo savaitgalis ar ne. Kadangi neturėdavom pinigų, gerdavom Guaraną limonadą, kuris kainuoja 1.5 svaro (čia jei jausdavomės turtingos) arba vandenį (jei kišenėj vėjai švilpė). Ir be abejo šokdavom, šokdavom, šokdavom. Vėliau Leticia išvažiavo, o už kiek laiko vėl sugrįžo. Kartais begyvenant šiame mieste atrodo, kad tereikia stovėti vietoje ir palaukti, kol pasaulis apsisuks ratu. Ne vienas mano draugas, su kuriuo atsisveikinau „Visiems laikams“, vėl gyvena Londone lyg niekur nieko. Net  nebežinau jau kelintą ratą mano gyvenimas suka. Vis kažką prideda naujo, šviežion spalvom atgaivina... O kažką ir atima. Dabar atrodo nori atimti iš manęs Guanabarą. Šį trečiadienį ji buvo beveik tuščia. Ir net iš tų kelių lankytojų beveik nei vieno brazilo. Tik barmenai ir padavėjai. Kažkaip širdelę suspaudė. Pasiilgau senosios atmosferos. Dabar suprantu senukus dūsaujančius: O mūsų laikais...Kai buvau aš gražuolis arklys... Kaip greit tas laikas bėga, ką?

Thursday, 4 August 2011

Gal paplaukiokim valtele ant stogo?

Na kodėl tokį ežerą padaro tik trim dienom? O aš sužinau tik po savaitės? Man net žandikaulis atvipo. Selfridges susirentė ežeriuką ant stogo ir štai prašom plaukioti valtelėm besimėgaujant miesto panorama ir kokteiliuką begurkšnojant. Nieko sau, ką? Kažkokius gėrimus jie taip pristatinėjo. Kaip sakoma, laimingi tie, kas pakviesti į avinėlio puotą... Nors su oru tai nelabai jiems pasisekė tiesą sakant. Bet gal taip dar smagiau?






Kai į Londoną ateina vasara

Papasakosiu kaip būna smagu, kai pagaliau atšyla oras. Mano teorija, kad darbų sumažės, kai tik pagaliau užsuks vasara, pasitvirtino šimtu procentų. Nes kas gi nori dirbti apskritai, kai už lango šviečia saulė? Tokiam džiaugsmui ištikus visų pirma kuo skubiau traukiamos iš spintos spalvingos suknelės, liūdnai kiūtojusios ir praradusios mažiausią viltį būti prisimintos. Metas jaustis moterimi. Pagaliau. Vyrai žiūri, sunkvežiniai pypsena, statybininka švilpia. Na, tik nuobodybės metro ir toliau skaito savo laikraščius ir Blackberries. Kad juos kur galas... Ar jie išvis kada nors pastebi moteris? Gal tik internete? Bet palikime retorinius klausimus ramybėje... Kas gi apskritai kada nors supaisys tuos vyrus. Net ir knyga apie Marsiečius ir Venerietes šičia nepadės. O apsivikus nuostabią, ilgai taupytą suknelę, ką gi daugiau veikti, jei ne eiti į lauko kavinę, aikštę, parką, prie vandens ir gerti šaltą rose vyną. Na dar galima Pims su mėtom... Arba Sangriją... Mmmm. Ir žinoma būtinai reikia kvatotis pilnais plaučiais, nes viskas staiga pasidaro lengva ir baisiai juokinga... Ir žieminiais Ugsais avinčios paauglės, ir amerikiečiai turistai žaliais šortais ir rožiniais lagaminais, ir netgi keistų formų debesys, o kas svarbiausia – mūsų pačių problemos. Vargšai musulmonai, kuriems dabar Ramadanas. Saulė leidžiasi tik apie devintą, ir jiems prisakyta nevalgyti kol šviesu. Visi likusieji jaučiasi kaip po vasaros ramadano. Badavę du mėnesius ir pagaliau gavę žiupsnelį šviesos. O vakarai taip maloniai dvelkia drėgna vėsa, ir vėjas kedena užuolaidas. Kam gi uždaryti langus naktį? Tokias naktis galima ant pirštų skaičiuoti. Nors ne, dabar kaip niekad norisi tikėtis, kad šitai tęsis ir tęsis... Mūsų vasara... Pagaliau!
Beieškant, kur praleisti puikius vasaros vakarus aptikome Pix Bar Covent Garden (yra ir Notting Hille bei Soho). Modernus tapų bariukas. Itin mažas, itin mielas, sui itin jaunais berniukais už baro. Įdomūs, miniatiūriniai, skanutėliai užkandžiai. Pati brangiausia pasaulyje Sangria - 8 svarai! Gal juokaujate? Tačiau nebrangus ir skanus vynas. Verta dėmesio vietelė besišlaistant centre.

Tuesday, 2 August 2011

Ferrari, Lamborgini, Aston Martin, Porsche iš arti

Labai populiari dovana vyrams (statistiškai įrodyta pagal būrį vyrų susirinkusių laukuose) yra galimybė nevaržomam pralėkti su kokia super mašina. Būčiau ir aš mielai pralėkus, bet kad tos greitosios mašinos dvivietės, todėl draugai ir draugų draugai gali stebėti dovanos gavėjų adrenaliną tik iš tolo. Na ir pafotografuoti kartais.





Monday, 1 August 2011

Shoreditch - laisviems nuo biurokratinio pasaulio

Kiek pasaulių egzistuoja vienoje erdvėje? Paraleliai. Netgi lygiagrečiai. O gal abstrakčiai? Man visą laiką Shoreditch atrodo, kaip kokia fantastinė tikrovė su stebuklingomis durimis. Išeini iš dailiai nugludinto ir iščiustyto pasaulio Blanket Beach Babylon, prasibrauni pro minią visokiausio plauko pakistaniečių, ar kokių juodaodžių, vedžiojančių pitbulius, įžengi pro kitas raudonas dureles ir čia jau tikras Happy Land, viliojantis Lambados ritmais. Gėrimai pilstomi į akvariumus, prikišama šiaudelių ir visi draugiškai siubčioja. Nieko tokio tikriausiai, kad jie ryškiai žalios arba mėlynos spalvos, nes apsirūkius žolės taip dar smagiau. Lubos prikabinėtos skėčių ir naujametinių lempučių, sienos aplipintos plakatais/neaiškiais paveikslais/emblemom/kilimais/senais laikraščiais/etiketėm ir etc. Dar nuo lempų it pakaruokliai kabo meškiukai/papūgos/klounai/sombrerai... O crazy padavėjos šokinėja ant stalų ir keberiojasi per sofas, nes nėra kaip daugiau praeiti. Tipiškas Blue Casa baro lankytojas yra 22 metų muzikantas su skrybėle (būtinai), žiemine kepure (retesnis atvejis) arba beisbolo kepuraite (originalumo viršūnė), languotais marškiniais, vintage batais smailom nosim, dryžuotu šaliku ir didžiuliais akiniais storais rėmeliais... Ai, na dar savaime suprantama petnešom. Taigi žinoma viskas turi būti būtent Vintage. Nes šiais laikais nieko orginalaus gi nebegamina. Ir ta šiuolaikinė mada apskritai yra baisiai nuobodi, tik pas bobutę spintoj galima kokį dėmesio vertą rūbą atrasti. Mix and Match stilius - štai kur puikus ansamblis. Vaizdi Shoreditch publikos iliustracija pateikiama žemiau. Skybėles, petnešas ir akinius manau be jokių problemų nupieš vaizduotė.  


Na gerai įdėsiu dar vieną egzempliorių, kad vaizduotei nereikėtų persistengti.


Nes jeigu tu jau nori būti ku-ku, tai Londonas pati geriausia vieta tokiu būti. To 22 metų muzikanto paklausus, kokią muziką jis atlieka, išgirsti: 'Be abejo gerą muziką, kokią dar?'. Ne nu rimtai, Dude. Savaime suprantama, kad tu ne Britney Spears type, nieks nenori tavęs įžeisti. 
Ir jeigu tu esi jau tikrai kažkiek vyresnis nei tavasis naujas 22 metų pažįstamas beigi dirbi Cityje, kiekvieną mielą dieną tvarkingai nuo 6 am iki 6 pm, tai šita Shoreditch realybė ir pasaulis už Blue Casa durelių skirtas ne visai tau. Kaip ir ne Martynui skirtas mėlynas dangus. Bet kur gi dėtis, jei tu gyveni netoli darbo ir apart Shoredich nelabai yra kur eiti Out? Kaip keistai šis miestas sustyguotas. Galbūt jis pats sprendžia kas ir kokioje tikrovėje turi gyventi? Ir gal vis dėlto City bankininkui ne pro šal atsidurti psochodeliniame miraže? O skrybėlėtam muzikantui užuosti kapitalizmo prakaito kvapą. Ne per dažnai aišku. Tik tam kad kiekvienas iš jų galėtų pasakyti - na ir ačiū Dievui, kad aš ne toks. Va aš tai žinau kaip gyventi. Bet juk nesam mes tokie jau skirtingi, ką? Tik kai kurie turi daugiau pinigų... o kiti daugiau laiko. :)