Barbadosas: Septintoji diena St Nicholas Abbey
Vienas iš nedaugelio lankytinų objektų Barbadose yra St. Nicholas Abbey. Ji kaip paaiškėjo buvo viso labo tik 15 minučių nuo mūsų namų. Idant užsidėti varnelę nutariau ten nuvairuoti ir netgi susimokėti 20 dolerių už įėjimą. Negi tikėsies, kad vienintelis kultūrinis objektas bus nemokas. Bent jau į kainą įeina refreshment ir romo degustacija. Iš tiesų tai kokteilius bruka visur, kur tik pasirodai. Net ir stovėjimo aikštelėj.
Aš turiu silpnybę senoviniams namams ir istorinėms vietoms. Paprastai nemėgstu didelių muziejų su krūva visokiausių objektų suplaktų į krūvą. Tačiau senoviniai namai ir pilys pasakoja istorijas ir beveik gali įsivaizduoti ten gyvenusius žmones.
Indai valgomajame išdėlioti vakarienei. Prie šeimininko kėdes padėta knyga. Sode žydi ryškios gėlės ir žaliuoja vešlūs vijokliai, atrodo tarsi ką tik apkarpyti sodininko. Susidaro įspūdis, kad visa šeima tuojau pat iš kažkur pareis. Galbūt kol kas vaikšto po plantacijas ir prižiūri darbą.
Kadangi namukas ne itin didelis ir turas užsibaigia gal per pusvalandį, lankytojams dar siūloma pasižiūrėti ir juodai baltą filmuką apie senus laikus, kad vizitas būtų ilgesnis. Iš jo labiausiai įsiminė faktas kad kažkada pasirodyti viešai be skrybėlės buvo baisus nepadorumas ir blogas tonas. Todėl savaime suprantama visi dėvėjo skrybėles.
- Mes nepykstam ant baltųjų, - aiškino gidė rodanti plantacijos namo kampelius, kurios protėviai buvo vergai atvežti iš Afrikos, - Mes iš dalies dėkingi jiems už raštingumą, religiją ir dabartinę kultūrą.
Deja tikriausiai patys protėviai nelabai džiaugėsi darbu karštyje 18 valandų per parą. Dirbavo netgi vaikai, moterys ir senoliai. Kaip sakoma jokios diskriminacijos. XIX amžiuje panaikinus vergiją žmonėms bent jau buvo pradėtas mokėti atlyginimas už darbą.
Plantacijos ir tuo metu atvežti vergai labai prisidėjo prie cukrašvendrių gamybos ir eksporto. Kai kurios šeimos jų turėjo po kelias. Šiuo metu tai vis dar vienas labiausiai auginamų produktų Barbadose.
Na va, o dabar ir vėl galima į paplūdimį.
Aš turiu silpnybę senoviniams namams ir istorinėms vietoms. Paprastai nemėgstu didelių muziejų su krūva visokiausių objektų suplaktų į krūvą. Tačiau senoviniai namai ir pilys pasakoja istorijas ir beveik gali įsivaizduoti ten gyvenusius žmones.
Indai valgomajame išdėlioti vakarienei. Prie šeimininko kėdes padėta knyga. Sode žydi ryškios gėlės ir žaliuoja vešlūs vijokliai, atrodo tarsi ką tik apkarpyti sodininko. Susidaro įspūdis, kad visa šeima tuojau pat iš kažkur pareis. Galbūt kol kas vaikšto po plantacijas ir prižiūri darbą.
Kadangi namukas ne itin didelis ir turas užsibaigia gal per pusvalandį, lankytojams dar siūloma pasižiūrėti ir juodai baltą filmuką apie senus laikus, kad vizitas būtų ilgesnis. Iš jo labiausiai įsiminė faktas kad kažkada pasirodyti viešai be skrybėlės buvo baisus nepadorumas ir blogas tonas. Todėl savaime suprantama visi dėvėjo skrybėles.
- Mes nepykstam ant baltųjų, - aiškino gidė rodanti plantacijos namo kampelius, kurios protėviai buvo vergai atvežti iš Afrikos, - Mes iš dalies dėkingi jiems už raštingumą, religiją ir dabartinę kultūrą.
Deja tikriausiai patys protėviai nelabai džiaugėsi darbu karštyje 18 valandų per parą. Dirbavo netgi vaikai, moterys ir senoliai. Kaip sakoma jokios diskriminacijos. XIX amžiuje panaikinus vergiją žmonėms bent jau buvo pradėtas mokėti atlyginimas už darbą.
Plantacijos ir tuo metu atvežti vergai labai prisidėjo prie cukrašvendrių gamybos ir eksporto. Kai kurios šeimos jų turėjo po kelias. Šiuo metu tai vis dar vienas labiausiai auginamų produktų Barbadose.
Na va, o dabar ir vėl galima į paplūdimį.
Malūnai pakeliui. |
Tai tikriausiai vienas aukščiausių Barbadoso taškų. Cherry Tree Hill. |
Tai kažkada buvusi itin populiari dovana. Iš išorės - medinė dėžutė. Viduje - meno kūrinys iš kriauklių. |
Kavinė su vaizdu į džiungles. |
Egzotika sode. |
Romo degustacija. |
Selfie. |
Comments
Post a Comment