Šri lanka: Truputėlis jūros. Lets go surfing.
Turiu pripažinti, kad paplūdimys Šri Lankoje nebuvo mūsų prioritetas. Juk laukė kelionė į Maldyvus. Tik paskutinę dieną nuvykome į Unawatuna, kur turėjome rasti vieną gražesnių kampelių prie vandenyno. Man asmeniškai koks gražus paplūdimys bebūtų, jei jis prigrūstas turistų, kėdžių, suvenyrų pardavėjų, masažistų, užkandinių, skėčių ir dar galai žino ko, aš jo grožio tiesiog nematau. Gražus paplūdimys yra tuščias paplūdimys. Kaip jau tikriausiai supratote Unawatuna tuštumu nedvelkė. Nors pažiūrėjus į internetines nuotraukas, atrodo visiškai kitaip. Gal mes tiesiog užtaikėme į labiausiai prigrūstą vietą? O gal dėl to, kad mūsų atostogos sutapo su vietinių laisvom dienom dėl kažkokios didelės mėnulio šventės? Ta proga dar ir kelių kaimų šventinėje programoje sudalyvavome, kuri man tikriausiai ir paliko didžiausią įspūdi.
Pakeliui mūsų ištikimasis vairuotojas Sangeedas susivokė, kad apsiskaičiavo ir nebegalės nuvežti kitą dieną į oro uostą, mat turi kitą užsakymą. Prasidėjo diskusija kas teisus ir neteisus. Kadangi mes buvome trys prieš vieną, jam teko nusileisti ir surasti mums kitą vairuotoją. Be abejo tai anokia problema. Atidavęs dalį užmokęsčio susitarė su kažkokiu vietiniu viešbutėlio administratotium. Nors nuo jo veido nusivylimą galėjai šluostyti kartu su prakaito lašeliais.
Oras pasitaikė ne visai paplūdimiškas. Vos prigulus ėmė lynoti, todėl buvom priverstos slėptis jūros gėrybių restorane ir tuo pačiu papietauti. Išsigiedrijus sugrįžome ant gultų. Ir štai kur buvę, kur nebuvę staiga prisistatė studentai-masažistai tikindami, kad tikrai neims jokio atlygio. Viena mano draugių apsidžiaugus leido pamasažuoti ranką. Nors aš įtariu kad jie tikriausiai net nebuvo studentai. Turiu pripažinti, kad atlygio vis dėlto neėmė. Be to buvo itin plepūs. Mes su kita drauge tik atsidususios susižvalgydavome bandydamos skaityti savo knygas ir laukdamos kada pagaliau jie nueis. Vėliau ramybės taip pat buvo ne per daugiausia. Įvairiausio plauko pardavėjai vienas po kito nešė savo gėrį. Nusipirkau visai reikalingą dar vieną paplūdimio skarą. Jų niekada nebūna per daug.
Unawatuoje vis dėl to buvo ir tokių pramogų kaip surfinimas. Mūsų viešbutukas greit suorganizavo draugelį, lyg ir kaimynų sūnų, kuris happened to be banglentes išmanantis jaunuolis. Šri Lankoje susirasti viską ko reikia yra lengviau nei lengva. Tik paklausk ko nors ir rekomendacijų neatsiginsi. Naujasis draugas atbirbė su motoroleriu ir nusivežė į banglentininkų pradinukų rojų. Kuris buvo daug tuštesnis, ir be kelių vietinių dudes ten buvo šiek tiek nemokšų banglentininkų. Prie jų sėkmingai prisidėjau visai negrakščiai bandydama atsistoti ant lentos. Pavyko gal du kartus. O laimės ir adrenalino buvo tarsi įveikus didžiausią žygdarbį. Tam paplūdimy taip pat veikė vietinių rastamanų bariukas su reggie muzika, kur žinoma buvo šviežių kokosų. Visai cool place to hang out. Kai naujajam pažįstamam užsiminiau, kad man šiaip patinka važinėt motoroleriu jis apsidžiaugęs pavežiojo kur reikia (išsikeisti pinigų) ir kur nereikia (šiaip aplinkinėm gatvėm). Galiausiai nugabeno pas mano drauges nerūpestingai besiilsinčias ant gultų paplūdimyje besivadinančiame Paradise ar kažkaip panašiai. Surprise surprise, pastarasis vėl buvo prigrūstas labiau nei Londono metro per piko valandą. Į vandenį net nebandžiau bristi, atrodė, kad užminsiu ant kokio vaiko besivartančio aplink. Tuo metu krante tėveliai plėšė dainas pritardami būgnais ir gitarom. Moterys padorumo vardan be abejo maudėsi su rūbais.
Tiesa pora žodžių apie mūsų nakvynės vietą. Apsistoję buvome Bedspace, atsipūtusiame Guest House su 8 kambariais, kurio savininkas Britas vedęs Šri Lankietę. Iškart pastebėjau skirtumą po vietinių viešbutukų. Šis dvelkė kažkokiu sunkiai nusakomu Europietiškumu, nors viskas buvo lyg ir taip pat kaip kitur. Mums išsiregistravus vistiek leido pasinaudoti dušu tuščiam kambary, vaišino nemokamais vaisiais bei arbata ir šiaip buvo labai paslaugūs ir savi. Kažkaip po lupikavimo ant kiekvieno kampo su tikra ir netikra Ajurveda, suvenyrais, neteisingai paskaičiuotom vairavimo dienom, nemokami mieli dalykai itin džiugino.
Nors Unawatunos paplūdimiai didelio įspūdžio nepaliko, trumpas sustojimas čia buvo žaviai įdomus.
Pakeliui mūsų ištikimasis vairuotojas Sangeedas susivokė, kad apsiskaičiavo ir nebegalės nuvežti kitą dieną į oro uostą, mat turi kitą užsakymą. Prasidėjo diskusija kas teisus ir neteisus. Kadangi mes buvome trys prieš vieną, jam teko nusileisti ir surasti mums kitą vairuotoją. Be abejo tai anokia problema. Atidavęs dalį užmokęsčio susitarė su kažkokiu vietiniu viešbutėlio administratotium. Nors nuo jo veido nusivylimą galėjai šluostyti kartu su prakaito lašeliais.
Oras pasitaikė ne visai paplūdimiškas. Vos prigulus ėmė lynoti, todėl buvom priverstos slėptis jūros gėrybių restorane ir tuo pačiu papietauti. Išsigiedrijus sugrįžome ant gultų. Ir štai kur buvę, kur nebuvę staiga prisistatė studentai-masažistai tikindami, kad tikrai neims jokio atlygio. Viena mano draugių apsidžiaugus leido pamasažuoti ranką. Nors aš įtariu kad jie tikriausiai net nebuvo studentai. Turiu pripažinti, kad atlygio vis dėlto neėmė. Be to buvo itin plepūs. Mes su kita drauge tik atsidususios susižvalgydavome bandydamos skaityti savo knygas ir laukdamos kada pagaliau jie nueis. Vėliau ramybės taip pat buvo ne per daugiausia. Įvairiausio plauko pardavėjai vienas po kito nešė savo gėrį. Nusipirkau visai reikalingą dar vieną paplūdimio skarą. Jų niekada nebūna per daug.
Unawatuoje vis dėl to buvo ir tokių pramogų kaip surfinimas. Mūsų viešbutukas greit suorganizavo draugelį, lyg ir kaimynų sūnų, kuris happened to be banglentes išmanantis jaunuolis. Šri Lankoje susirasti viską ko reikia yra lengviau nei lengva. Tik paklausk ko nors ir rekomendacijų neatsiginsi. Naujasis draugas atbirbė su motoroleriu ir nusivežė į banglentininkų pradinukų rojų. Kuris buvo daug tuštesnis, ir be kelių vietinių dudes ten buvo šiek tiek nemokšų banglentininkų. Prie jų sėkmingai prisidėjau visai negrakščiai bandydama atsistoti ant lentos. Pavyko gal du kartus. O laimės ir adrenalino buvo tarsi įveikus didžiausią žygdarbį. Tam paplūdimy taip pat veikė vietinių rastamanų bariukas su reggie muzika, kur žinoma buvo šviežių kokosų. Visai cool place to hang out. Kai naujajam pažįstamam užsiminiau, kad man šiaip patinka važinėt motoroleriu jis apsidžiaugęs pavežiojo kur reikia (išsikeisti pinigų) ir kur nereikia (šiaip aplinkinėm gatvėm). Galiausiai nugabeno pas mano drauges nerūpestingai besiilsinčias ant gultų paplūdimyje besivadinančiame Paradise ar kažkaip panašiai. Surprise surprise, pastarasis vėl buvo prigrūstas labiau nei Londono metro per piko valandą. Į vandenį net nebandžiau bristi, atrodė, kad užminsiu ant kokio vaiko besivartančio aplink. Tuo metu krante tėveliai plėšė dainas pritardami būgnais ir gitarom. Moterys padorumo vardan be abejo maudėsi su rūbais.
Tiesa pora žodžių apie mūsų nakvynės vietą. Apsistoję buvome Bedspace, atsipūtusiame Guest House su 8 kambariais, kurio savininkas Britas vedęs Šri Lankietę. Iškart pastebėjau skirtumą po vietinių viešbutukų. Šis dvelkė kažkokiu sunkiai nusakomu Europietiškumu, nors viskas buvo lyg ir taip pat kaip kitur. Mums išsiregistravus vistiek leido pasinaudoti dušu tuščiam kambary, vaišino nemokamais vaisiais bei arbata ir šiaip buvo labai paslaugūs ir savi. Kažkaip po lupikavimo ant kiekvieno kampo su tikra ir netikra Ajurveda, suvenyrais, neteisingai paskaičiuotom vairavimo dienom, nemokami mieli dalykai itin džiugino.
Nors Unawatunos paplūdimiai didelio įspūdžio nepaliko, trumpas sustojimas čia buvo žaviai įdomus.
Comments
Post a Comment