Helsinkio dangaus spalvos ir truputis skonio

Taip kartais nutinka, kad grožį pamatai tik iš trečio karto. Nemeluosiu pirmus kartus, kai čia lankiausi buvo taip šalta, kad nenorėjau lipti iš taksi. Šį kartą atvirkščiai, nemačiau prasmės važinėti, kai galima pasivaikščioti. Tuo labiau, kad man reikiamos vietos palankiai išsidėsčiusios penkiolikos minučių atstumais. Net ir Juuri restoranas, kur galima ragauti Skandinaviškas Tapas, arba kitaip tariant Sapas. Mažas porcijėles virėjo vaizduotės maisto. Kaip taisyklė visi virėjai-kūrėjai beeksperimentuodami vistiek kiekvieną patiekalą paverčia kokia nors piure. Taip atsiranda Silkės putėsiai, grybų kremas ir piene virtos ropės su burokėlių trupiniais. Na gerai, jau gerai prie visų šių košyčių jis dar išrado žuvies dešrą, kurios skonis tiesiog buvo kaip dešros ir net ėmiau abejoti ar iš tiesų ten žuvis. Bet beliko tik pasitikėti padavėjom. O šiaip Helsinkyje smagu, kad visi be jokių problemų šneka angliškai ir net visi internetiniai puslapiai siūlo anglų kalbą. Sutaupo labai daug laiko beieškant kur pavalgyti. Nemanykit pagal mano nuotraukas, kad Helsinkis yra kažkoks vandeny tyvuliuojantis mažas žemės lopinėlis. Tiesiog man šita pakrantės atkarpa pasirodė gražiausia ir įkvepiančiausia. O visur kitur įprasti Skandinaviški motyvai, tvarkingi namukai, vienodais kvadratiniais langais ir prisiparkavę kruiziniai laivai. Bei daugybė šiaurinio vaikščiojimo propaguotojų su lazdomis ir šunimis. Helsinkis šį kartą man pasirodė labai naminis. Viešbučio nuopelnas. Net nesinori kol kas išvykti.