Mažmožiai

Kartais gerai yra tai, kad nenutinka nieko blogo. Juk kai pagalvoji, kokie dėkingi mes turėtume būti už tas dienas, kai rodos nieko nevyksta. Ankščiau maniau, kad jos nuobodžios. Dabar man tai pačios geriausios, ramybės dienos.
Kai tenka atsidurti skausme ar kažkas didelio netikėto įvyksta, supranti kokie yra vertingi tie momentai, kada viskas yra tiesiog gerai. Mes nežinome ne tik to kas bus rytoj, bet ir to kas bus už valandos. Tik viliamės, kad viskas bus kaip buvę. O kas, jei ne?
Mes kuriame sąlygas laimei, sakydami, kad tik esant tam tikroms situacijoms galim būti laimingi. Tik kažką pasiekę, kažką turėdami, kažkam išsipildžius. Tačiau mieliasia laimė yra iš nieko. Tiesiog laimė be jokios apčiuopiamos priežąsties. Laimė, kurios nesukelia kažkokios išorinės sąlygos. Tokia laimė, kurios jos negali atimti.
Tuomet imi vertinti net ir mažiausias dovanas. Pastebėti nedidelius dalykus. Nebereguliuoji pasaulio, nebandai jo pritaikyti pagal savo norus. Tiesiog priimi, padėkoji ir džiaugiesi.
Nes tai dar viena diena, kada neįvyko nieko blogo, skaudaus ar didelio. Ir tai yra laimė. Kitiems galbūt taip labai nepasisekė.