Apie pastoviausią laikinumą

Aš ir vėl sėdėjau ant baro kėdės ir žiūrėjau į jį. Beveik po metų. Jis spėjo tapti keistu šešėliu. Visada žinojau, kad jis yra, tačiau niekada nematydavau. Kartais net pamiršdavau. Tačiau kartais kai saulė pašviesdavo kitu kampu, išryškėdavo keisti kontūrai ant sienos.
- Žinai, draugystė tęsiasi ilgiau nei meilė, - nusišypsojau.
- Geriau pasakyk, kokių nori koldūnų? - atsakė jis, vartydamas keistą meniu, kurio net nepajėgiau suprasti. 

Ir štai tas žmogus, kurio niekada nesitikėjau pamatyti kritusio žemyn, dabar sėdėjo prieš mane ir pasakojo apie tai kaip sugriūna svarbūs dalykai. Žmogus, kuris maniau nežino kaip jausti, pasakojo apie netektį. Žmogus, kuris buvo toks pasitikintis savimi ir užtikrintas, pasakojo apie nevertinimą darbe. Jo plaukai buvo susitaršę, o rankos nervingai drebėjo. Gal dėl to vis norėjo vieną laikyti man ant nugaros, o aš atkakliai ją braukiau šalin.

Jis stengėsi būti juokingas ir ironiškas. Bet aš aiškiai mačiau kaip jam skaudėjo. Ir gal dėl abiejų šių aplinkybių aš vos ne isteriškai visą vakarą juokiausi. O likusį laiką makalavau kokteilio šiaudelį nudelbusi akis žemyn. Tikriausiai dėl to, kad jis nepamatytų to, kas iš tikrųjų man yra. Aš nežinojau, ką reiškia ši keista draugystė. Galbūt mes buvom čia tam, kad pagautumėm vienas kitą krentančius... Nors iš tiesų juk kritom lygiagrečiai ir niekas net nesiruošė gaudyti. Vistiek nenulaikytumėm vienas kito svorio. 

Jis šnekėjo su amerikietišku akcentu, kurį girdėti iš prancūzo man atrodė juokingiausias dalykas pasaulyje.
- Tu visada iš manęs šaipaisi, - pastebėjo jis. 
- Niekada nenorėjau su tavim susitikinėti, - kažkodėl atsakiau. 
- Žinau, kitaip būtum nusivylusi.
- Kodėl?
- Todėl, kad nebūčiau tau galėjęs duoti to ko tu ieškojai.
- Man atrodo, kad vis dėl to gavau tai ko ieškojau, -  vėl nusišypsojau.

Atsisveikinant jis laikė mane apkabinęs ir pabučiavo į kaktą. 

Eidama pėsčiom namo visą laiką galvojau apie tai, kaip netikėčiausiais momentais gyvenimas suveda du žmones tik dėl to, kad jie yra vienas kito šešėliai. Nėra čia jokio atsitiktinumo ar paslapties. Viskas apibrėžta ir aišku. Ir jaučiau, kad mums abiems viskas bus gerai, net jeigu daugiau ir nepasimatysime. Bet aš juk visą laiką galvoju, kad mes daugiau nebepasimatysime.