Kai patvinsta Dunojus

Jis taip patvinsta kartą per dešimt metų, nusinešdamas visas praėjusios žiemos liekanas. Išsiliedamas per šaligatvius ir gatves. Krantų jam per mažai. Jam reikia erdvės. Ir jam nė motais keisti prašaliečiai šlampantys kojas, tegu jie stringa mašinų kamščiuose. Jis viską susirenka ir keliauja nežinoma kryptim... O tiksliau į Juodąją jūrą. Kas nutinka vėliau, niekas negali pasakyti, ir niekam nerūpi. Jūra viską priglobs ir viskas ras savo vietą.
Kai žiūriu į beatodairiškai srūvantį vandenį įsivaizduoju kaip būtų paprasta jei taip pat galėtume nežinoma kryptimi nuplukdyti savo prisiminimus. Išrankiojus tik tuos, kurių nebenorime pasilikti. Iš kurių nebėra jokios naudos, o aukcione negautume nei sudilusio skatiko. Kurių nebekabinsime ant sienos ir kuriais niekada nebesididžiuosime. Deja, nėra taip paprasta, nes tokiu atveju srovė nusineštų ir visas pamokas, o mes ir toliau atkakliai kartotume senas klaidas. Atsivertę švarų lapą rašytume tas pačias eilutes ir braižytume brėžinius, tik tam, kad vėliau jį suglamžę išmestume, arba dar blogiau sudegintume. Kad viskas išsitrintų ir, kad vėl pradėtume nuo pradžių.
Negali upė jų nusinešti. Todėl prisiminimai lėtai ropoja sienomis, krenta iš lubų ir supasi ant šviestuvų. Belieka juos visus sugaudyti ir sudėlioti į aukštas senovines lentynas. Kad kada nors, skambant pianino muzikai, išsitrauktume ir perskaitytume, užsigerdami vyšnių arbata. Kad kada nors jie tebūtų tik dalis mūsų istorijos. Užversti mūsų vadovėliai.