Pasitikėti gyvenimu

Šiandien rašiau emailą vienam žmogui iš praeities, kuris prašė patarimo. Tiksliau tikėjosi atsakymų, kurių aš nežinau ir negaliu žinoti. Viskas, ką tegalėjau jam pasakyti, tai - pasitikėk gyvenimu. Jis visada suteikia mums tai, ko reikia, kartais netgi drastiškais metodais. Tai nėra silpnųjų tikėjimas, maždaug - man nepasisekė, todėl visi kiti kalti, arba aš nevykėlis. Ne, tai tikėjimas, kad kiekviena patirtis yra pamoka. Kad kiekvienas mūsų žingsnis ar sprendimas lemia kitą žingsnį. Tarsi dėliotum kaladėles, kur reikia tam tikros sistemos. Jei pavyzdžiui krausi jas vi
enas ant kitos, galiausiai bokštas bus toks aukštas, kad neišlaikys pusiausvyros ir subyrės. Tačiau jei dėliosi tvirtus pamatus, galima bus pastatyti didžiulę pilį.

 Aš išmokau vieno labai svarbaus dalyko, atsisakiau žodelio 'jeigu'. Nustojau svarstyti įvairius hipotetinius variantus ir galimus kelius, tarsi vaikščiočiau labirinte. Patikėkit, tai sutaupo itin daug laiko. Nėra jokių 'jeigu', yra tik tai kas turi būti. Daugybė dalykų vyksta mums net nespėjus apie tai pagalvoti. Mes nežinome kaip tiksliai veikia mūsų kūnas, kodėl užmiegame, kodėl atsibundame. Mes pasitikime, kad saulė patekės ryte ir kad užsisakę kavos būtent jos ir gausime. Kad pavasarį sudygs žolė, ir kad pasėjus baziliko sėklą būtent iš jos išaugs ne kas kitas o bazilikas. 

Tai kodėl netikėti gyvenimu? Kodėl abejoti jo sprendimais? 

Galbūt kartais viskas gali pasirodyti kaip didžiulis chaosas ar krūva vienas su kitu nesusijusių įvykių. Tačiau viskas tik tam, kad atsidurtume ten kur turime atsidurti. Jis švelniai ir tiksliai mus veda į priekį, nes kitaip trypčiotume vietoje arba suktume ratais.