Galvin at Windows

Kad neatrodytų, jog aš vien po visokius meninkų susibūrimus trankausi, tai galiu pasakyt, kad karts nuo karto užsuku ir į kokį prabangesnį restoraną. Kaip, kad antai vakar nusivedžiau savo verslo partnerius į Hilton Galvin at Windows. Jis garsėja puikiu vaizdu, didelėm kainom ir be abejo skaniu maistu. Aš štai ėmiau ir pagalvojau ar yra kokios meniu taisyklės tiems aukštos klasės restoranams? Kodėl pavyzdžiui kiekviena save gerbianti užeiga desertui siūlo šokoladinį pudingą su karštu šokoladu viduje ir ledais? Rimtai, kiek esu buvus kokiuose žinomesniuose restoranuose, jie butinai meniu turėdavo tą pudingą. Net mano verslo partneriai pasakė, kad va kurią čia dieną buvo Kensington Roof Gardens ir vėlgi valgė tą patį pudingą. Aš šį kartą pasirinkau panacotą su braškių padažu ir bazilikiškais ledais. Taip, ledais iš bazilikų. Labai gaivaus skonio. Tiesą sakant desertų meniu tik tai ir buvo apart ankščiau minėto pudingo. Na dar žinoma sūrių asorti. Taipogi kiekvienas save gerbiantis restoranas su žinomu šefu pasiūlys sriubos, kurios užplikymui yra atskiras procesas. Šį kartą pavyzdžiui lėkštutėj atnešė vieną didžiulį raviolį pagražintą ridikėliais ir keletu kitų daržovių, beigi čia pat jį užpylė avienos sultiniu. Ir dar valgiau labai skanią žuvį su pupelėmis ir ant viršaus užkepta citrina. Be viso šito gėrio dar gavome amuse bouche, baklažanų sufle su ožkos sūrio puta. O pabaigai – marshmallows ir petite four šokoladukų. Nors porcijos nedidelės, tiek prisivalgiau nuo to gurmaniško maisto, kad pilvas net sprogo.
Londonas iš viršaus atrodo toks gražus. Palengva sutemo, užsidegė švieselės.
Ech patinka man prabanga 28-antrame aukšte...