Tai čia vasara vadinasi?

Aš taip sau ėmiau ir susigalvojau, kad tikriausiai darbymetis baigsis kai prasidės vasara. Atkakliai vis dar tikiu, kad ji prasidės, nors jau liepos pabaiga. Mat jeigu netikėčiau, tai beliktų tik apsiverkt. Lyja ir lyja... Kiek galima? Rimtai. Toks jausmas, kad vasara nustojo egzistuoti. Ir dar kažkas sako, kad orai žmonių neveikia. Šitiek surūgusių fizionomijų vienoj vietoj dar reikia paieškoti... O ir aš pati kas antrą minutę pasirengusi tam tikriems žmonėms paleist knygą į galvą. Štai jei būtų puikus oras, nueičiau į parką, pamedituočiau ir nenervintų jie manęs daugiau.  Savaitgalį beje buvau įsijungusi M-1, kur lietuvaičiai kaip tik dalijosi įspūdžiais, kas ką nuveikė beigi pasimėgavo šauniais orais. Na savaime suprantama, vieni prie ežero, kiti prie jūros, treti sodyboj, kas savam kieme ant dekiuko... O čia? Vaikštau su guminiais botais ir nesiskiriu su skėčiu. Smagumėlis, ką? Kaip gi mano gražiosios suknelės? Kaip gi mano bateliai? Kaip gi piknikai ant pievutės? Kaip vynelis lauke? Taip nesąžininga... Nesąžininga sakau. Už tai kaip kūrybingumas lietingom dienom auga it ant mielių. Vis dėl to meninkai juk turi semtis melancholijos iš kažkur.
Dar salsa ir šokiai padeda šiek tiek. Spalvotos pėdkelnės. Žalioji arbata. Svajonės ir optimizmo rezervas, susikaupęs nuo laimingų dienų. Todėl ačiū Dievui kol kas nevirtau vienu iš tų pilkų veidų susiliejančių su metro sienom. Vieną dieną garbės žodis užsirioglinsiu ant ko nors, nes nebeatskirsiu nuo vientisos nuobodybės.