Sekmadienis rytuose

  Man iki šiol yra kažkokia mistika kaip London City bankininkų pašonėj gali egzistuoti mažasis Bangladešas, vadinamas Brick lane. Kas dirba netoli Liverpool street ir nenori valandos leisti sausakimšam metro, gyvena netoli Brick lane, o jų kaimynai yra nutriušusiuose butuose susispietę Bangladešo imigrantai. Pastarųjų gyvenimą vaizdžiai aprašo knyga Plytų gatvė. Taipogi bankininkų kaimynai yra meninkai ir media atstovai gyvenantys loftuose (sandėliuose, paverstuose butais su aukštom lubom ir plačiom erdvėm). Štai taip ši keista simbiozė bankininkai-imigrantai-menininkai egzistuoja Londono rytuose (bet vis tik pirma zona) ir vieni kitiems netrukdo, kas tik įrodo Londono asimiliacijos galią. Savaitgaliais prisijungia dar ir minios turistų ginkluotų fotoaparatais, mat Brick Lane yra nepaprastai dėkinga vieta fotografijai ir pradedantiems fotografams kaip, kad aš pati.

  Šičia yra net keli turgeliai, Spitafields (labiau komercinis), Sunday up ( jaunųjų dizainerių ir kinietiškų drabužėlių) bei Brick lane street market (čia žmonės iš namų sutempia ir pardavinėja visoki nereikalingą šlamštą). Yra ir dar pora turgelių šen bei ten, tai ant vieno, tai ant kito kampo, iš esmės siūlančių tą patį: antikvariatą, naminius pyragus, pigius papuošalus, vintažinius drabužius, kinietiškus niekus, pradedančiųjų menininkų dirbinius ir panašiai. Taip pat reikėtų nepamiršti šalutinių gatvelių, kur ponuliai rytiečiai bruka savo prekes pigiau grybo, tačiau nekeliančias itin didelio pasitikėjimo.

Pats Brick Lane‘as garsėja ir  nebrangiais įvairiausių šalių virtuvių restoranais beigi kavinėmis, autentiškomis žydiškų bandelių parduotuvėmis (prie kurių visada nusidriekusi eilė) ar Bangladešo curry restoranais (su tarpdury rymančiais šeimininkais-padavėjais). Nors dažniausiai nusipirkę maisto pas kiniečius iš kioskelio, žmonės sėdasi ant žemės ir be jokių skrupulų ragauja.