Thursday, 21 April 2016

Barbadosas: Vis dar trečioji diena. Kaip mes vakarienės ieškojom.

Kaip pasigaminti vakarienę Barbadose. 
Sustojam prie daržovių ir vasių kioskelio. Nusiperkam arbūzą ir pomidorų,
- Ar nepasakytumėt, kur rasti žuvų turgų? - klausiu moteriškės.
- Hm... Kaip čia jums paaiškinus. Geriau paprašysiu ko nors kad parodytų, - nusprendžia kulniuodama į šalia esantį barą. Mes sutrikę sekam iš paskos. - Štai jis gali su jumis važiuoti ir padėti rasti kelią. 
Nuo stalo svyruodamas pakyla vyras suplyšusiais džinsais, dredais ir stiklinėm akim su brendžio taure rankoje. Aiškiai ta taurė jam nei pirma, nei paskutinė šiandien, Mes abstulbę trypčiojam. 
- Nebijokit. Jis geras žmogus, - užtikrina moteriškė, kol anas su pasitikėjimu jau žygiuoja link mūsų mašinos. 
- Aš sėdėsiu priekyje, - pareiškia lipdamas vidun, - Ir nustokit kalbėtis ta keista kalba tarpusavyje. 
- Eeee... Mes gal kažkaip persigalvojom ir gal geriau nevažiuosim dabar tos žuvies... 
- Na jau čia dabar. Aš jums suorganizuosiu nuolaidą. Be manęs nulups dvigubą kainą, - nei neketina lipti laukan. - Ir beje išsipūsk nosį.
- Tai kad neturiu servetėlės, - tariu pavargusiu balsu suprasdama, kad jis greičiau mirs nei neparodys mums kur yra tas turgus. 
- Na tai sustokim prie mano baro, Jis kitoj gavės pusėj. 
Pajudam link jo baro, iš kurio jis grįžta nešinas krūva servetėlių ir pasipildęs brendžio taurę.
Kol dešimt minučių važiuojam link turgaus monologas vyksta maždaug taip:
- Taigi privažiuoja čia visokie milijonieriai ir žvaigždės. O mes niggers could not care less. Mes sau gyvenam savo gyvenimą. Aš esu šios vietos mafija. Viską prižiūriu. Turiu savo barą. Bet jau greit važiuosiu į Angliją. Mano duktė gyvenam Amerikoje. Tai va dirbau kažkada milijonieriui, ir man visai vienodai ta jo vila. Mes niggers gyvenam sau kaip gyvenę... O jūs negeriat?
- Eee... Mes už vairo. 
- Taigi čia Karibai. Visi vairuoja girti. Ir rūko žolę. 
Pagaliau privažiuojam vietą, kur turėtų vykti turgus, bet viskas uždaryta. Mūsų naujasis pažįstamas kažkur dingsta. Mes sėdim ant laiptelių ir laukiam. Po kelių minučių pasirodo.
- Nuėjau pas šeimininkę, bet nebeturi likusios nuo ryto žuvies. Kaip čia negerai išėjo. Gal aš nupirksiu vėliau jums tą žuvį ir jūs užvažiuokit pas mane į barą. 
- Ne, ne, mes galim grįžt vėliau.
- Jūs galit grįžti??? - Sušunka apimtas euforijos. - Užsukit pas mane į barą.
Vėl kaip ir visiems prižadama, kad būtinai užsuksim, nes tai vienintelis būdas nuraminti svetinguosius Barbadosiečius.  
Kiek vėliau vėl grįžtam su viltimi susiruošti vakarienę ir vėl viskas uždaryta. 
- O tai turgus nedirba šiandien? - klausiam senuko sėdinčio pakelėj. 
- Ne, dirba tik pirmadieniais ir antradieniais. 
- Gal dar kur nors netoliese mes galėtumėm nusipirkt žuvies?
- Eikit paklaust žvejų, - pamoja į ką tik parplaukusią valtį. 
Nuo kranto matome, kad jie grįžo ne tuščiomis kaip mat pralinksmėjam. Tenka sulaukti kol kapitonas išlips į krantą ir mums viską papasakos bei aprodys. 
Atsinešęs maišą žuvų išsitraukia svarstykles ir viską paberia ant žemės. Rinkitės kurios norit. Pasižiūrėti sandėrio susirenka pusė kaimo. Po sekundės stovime apspistos dešimties vyrų. Galiausiai išsirenkam kelias žuvis ir mūsų paklausia ar norėtumėm, kad jas išdarinėtų.
- Taip, taip, - nudžiungam mes. 
Dar kokį pusvalandį sėdim ant jūros kranto ir žiūrim kaip kapitono padėjėjas darinėja žuvis, viršininkui viską stebint iš aukšto. Padėjėjas skrodžia, gramdo žvynus, krapšto vidurius ir plauna jūroje. O likusias žuvis nutūpia musės bei užpuola vabaliukai. Mes bandom įsivaizduoti galutinį rezutatą gardžiai garuojantį lėkštėse ir stengiamės nekreipti dėmesio į dabartinį vaizdą. Šiaip ar taip juk žuvys šviežios, tiesiai iš jūros. Galiausiai darinėjimo darbai baigiasi ir viską sudėjęs į maišelį mums iškilmingai įteikia. Mes jam iškilmingai įteikiam keletą dolerių už sunkų triūsą. 
Valio! Misija vakarienė pavyko!




No comments:

Post a Comment