Thursday, 23 August 2012

Smagumai vandenyje Porquerolles saloje

Nereikia net jokių Karibų.Va kokia graži sala vos dvidešimt minučių keltu nuo Tour Fondue prieplaukos, Presqu'île de Giens uostelyje. Mašiną visai dienai galima palikti aikštelėje šalimais. Na, o pačioje saloje geriausia ir smagiausia važinėtis dviračiu. Žinoma, galima pasikliauti ir nuosavomis kojomis. Tačiau atstumai visgi skaičiuojami kilometrais, todėl ant ratų daug patogiau. Ir jokio motorinio transporto! Mes buvome tokioj euforijoj nuo salos grožio, saulės, žydro vandens, pustusčių paplūdinmių, jokios civilizacijos, kad kone verkėm, kai reikėjo sugrįžti. Fotosesiją vandeny puikiai visą nuotaiką atspindi. 
Nors keltai kas pusvalandį atplaukia pilnutėliai, tos žmonių minios kažkaip pasklinda po salą ir neatrodo jų jau tiek daug. Noriu vėl tenai. Dabar suprantate mano skundus apie Ligūriją















Sunday, 19 August 2012

Vasara Rūgpienių kaime

Kaip sakoma visur gerai, bet namie geriausia. Tuo metu kai Lietuvoj lynojo ir laikėsi apie 20-22 laipsnių šilumos, Londone plieskė 30-ties laipsnių karštis. Bet man nei kiek nebuvo gaila, nes vistiek tikriausia vasara Lietuvoj. Ir kas man iš to karščio didmiestyje? Aišku pavėlavau vos savaitę ir pataikiau tiesiai ant atšalimo. Lygiai taip pat pavėluosiu ir į Londoną, kai jau visi karščiai bus praėję. 
O Lietuvoj giminės, draugai, šeima ir šuo. Mėsa ant grotelių kiekvieną dieną. Tikro skonio agurkai ir pomidorai (skaniausias maistas trinti pomidorai ant kepinto batono su česnaku). Žaluma, ramuma, gaivuma... Kaimas, pirtis, židinys, Nemuno vingis, Kernavė, Pilies gatvė, Vilniaus botanikos sodai... 
Jau ir taip man atrodė, kad sostinės gatvėse beveik nėra mašinų, bet kai kaime pamiškėm pasivažinėjau dviračiu ir nesutikau nei gyvos dvasios, pasijaučiau lyg į kitą planetą patekus. O koks žvaigždėtas rugpjūčio dangus!
Mano vaikystės gatvėj visi kaimynai sugrįžo. Kas buvo užsieny, kas į kitą rajoną išsikraustęs. O dabar einu gatve ir kiekvienam kieme po draugą ar kokį kaimynėlį su kuriuo žodžiu kitu persimeti. Kaip senais laikais. Neįtikėtina. 
Ir šiaip buvimas Lietuvoj po Londono triukšmo taip trenkia per smegenis, kad maža nepasirodo. Iš pradžių sunku sėdėt, nieko neveikti ir mėgautis ramybe. Bet kai įsivažiuoji į atostogų ritmą, net nepastebi, kaip laikas ištirpsta it ledai saulėje. 






















Monday, 13 August 2012

Ezė ir kiti maži miesteliai

Vis dar lėtai plėtoju savo atostogų temą. Iš tiesų, kai oras niūrus, saulėti prisiminimai pati geriausia atgaiva. 
Šį kartą pristatau Ezę, kone žymiausią iš mažų autentiškų miestelių, esančių aplink Monaką. Ir labiausiai turistų lankomą manyčiau. Tačiau netrūksta ir kitų panašaus stiliaus kaimų aplink. Tiek jų aplankėm, kad net pavadinimų dabar nebeatsimenu. Visi jie išsidėstę ant uolų, visi turi mažas siauras gatveles, prikimštas suvenyrų parduotuvėlių, iš visų galima akis maloninti kvapą gniaužiančiais vaizdais. 
Nors kai kuriuose turizmo informacijos leidiniuose nurodoma, esą Ezę išgarsino parfumerijos fabrikas, iš tiesų tas fabrikas veikia kitoje vietoje - Grase, o Ezė yra jo, mūsiškai tariant, firminė parduotuvė, savotiškas "išplėstinis kioskas", kuriame pora salių skirta parfumerijos gamybos įrangos ekspozicijai ir viena - prekybai kvepalais, kaip jie sako, - tikrais, bet pigiais. Na, tas pigumas žinoma sąlyginis dalykas. 
O didžiausia mūsų dienos atrakcija buvo valgymas pikniko aikštelėje ant labai aukšto kalno. Bagetę nusipirkom vienoj kepyklėlėj, o mėsytę pas dėdę mėsininką. Todėl viskas buvo dešimt kartų skaniau ir įsimintiniau nei kokiam restorane.