Friday, 8 July 2011

Rutina ir laikas

Man jau ne kartą kirbėjo klausimas, kaip žmonės gyvena rutinoje? Maža to jie atrodo netgi patenkinti ir laimingi. Ar čia koks genas? Ar pripratimas? Kodėl aš to nemoku? Kodėl noriu blaškytis, kažko ieškoti, kažką patirti? Dabartinė mano darbo savaitė praėjo nepastebėtai. Taip, turiu daug darbo. Dirbu viršvalandžius. Pirmą kartą gyvenime! Tiesą sakant dirbu už du. Turiu ir motyvų, skatinančių mane neverkšlenti. Žinau, kad tai laikina. Beliko tik mėnuo ir sugrįš mūsų vadovė. Ir netgi tikiuosi įvertinimo už visą šį triūsą. Bet negaliu atsikratyti jausmo, kad esu įkliuvusi į kažkokią sistemą ir mano laisvė suvaržyta. Kiekviena diena tokia pati. Neturiu tiek laisvo laiko kiek norėčiau. O tą kurį mieliausiai leidžiu nieko neveikdama, nes tiesiog nebeturiu jėgų ką nors veikti. Kadangi nieko ir neveikiu, o tik skaitau Murakami, be abejo kyla visokiausių egzistencinių minčių. Jau nekalbant apie tai, kad ką tik baigiau skaityti Irvingą. Vis galvoju, kodėl leidžiu savo dieną darydama kažką, kas neturi jokios išliekamosios vertės. Na, mano kompanijai be abejo vertė yra. Bet ar tie pinigai, kuriuos jai uždirbu iš tiesų tokie reikšmingi? Juk kiekviena diena nusineša mano minutes. Ir kas jau ima man atsibosti, ateina kita tokia pati diena.

Vieną vakarą staiga suvokiau, kad tuščiai spoksau į laikrodžio sekundinę rodyklę ir praktiškai stebiu kaip išnyksta laikas. Tada galvon iš pasamonės atplaukė Murakamio citata iš Avies Medžioklės: Mačiau bėgančią rodyklę, vadinasi pasaulis dar sukosi. Ne toks jau puikus tas pasaulis, bet suktis vis dėlto sukosi. O kadangi suvokiau, kad jis tebesisuka, vadinasi vis dar jame gyvenau. Ne taip jau puikiai, bet vis dėlto gyvenau. Kaip keista, pagalvojau aš: nejaugi tik matydami besisukančias laikrodžio rodykles žmonės gali įsitikinti, kad egzistuoja? Pasaulyje tikriausiai esama ir kitokių būdų "pasitikrinti". Tačiau, kad ir kaip stengiausi, ką nors sugalvoti daugiau į galvą niekas neatėjo.

Nepaliauju kartoti, kad mėgstu savo darbą. Tiesą sakant netgi prabudo kažkoks verslininkės instinktas, iššūkis, žybsi pinigų banknotai akyse, jaučiu adrenaliną. Tačiau kartu persekioja jausmas, o kam visa tai? Na turiu aš čia šiokią tokią karjerą, ir ką? Be to, mane labiai stebina tie žmonės, kurie gyvena vienodas dienas ir nežino, kur link jie eina. Nekankina jų panašūs klausimai ir rutina jiems nesukelia streso. Egzistuoja jie sau ir tiek. Pasakykit man prašau, kaip jiems tai pavyksta? Ir kodėl man ne? Savaitė vienodų dienų mane varo į neviltį. Netgi tai, kad kasdien valgau vyšnias tapo rutina.

Tiesa, kiek esu rašinių pradėjusi... Ir apie Windsoro pilį, ir apie Velsą, ir apie Kubą vis dar... O kiek nuotraukų esu pradėjusi redaguoti... Ir netgi nuotraukų knygą pradėjau dėlioti... Pradėjau ir citatas užsirašinėti...Jau nekalbant apie visus pradėtus darbo reikalus... Ir nepabaigtus santykius...

Kažko pradžia juk gerai, ar ne?

Jei kažkas perskaitęs visą šį marazmą dar ir pakomentuoti rutinos klausimais netingėtų, būtų labai smagu. Ačiū.

11 comments:

  1. Oj, kaip smagiai susiskaite irasas:) Ir kalbeti sita tema labai daug galeciau:)
    Negaliu pakesti rutinos.. Ir kai ji atslenka i mano gyvenima pradedu jaustis nelaiminga, jauciu kad truksta kazkokio cinkelio gyvenime, lyg ugneles, kibirksties. Tada pati bandau ta ugnele susikurti:) Nesu visiska nutruktgalve - stabilumas ir sioks toks nuoseklumas man reikalingas, taciau isgyventi noriu kiekviena akimirka ir butu dziugu, kad kiekviena akimirka butu vis kitokia, ane?
    Bet cia berasant toks klausimas iskilo, o gyvenant amzinu nuotykiu sukuryje, netiketumai gali tapti savotiska rutina? Turbut tam ir reikalinga gyvenime etapai monotonija - netiketumai, monotonija - netiketumai... Kad neuzstrigtume netiketumu rutinoje;DDD

    ReplyDelete
  2. O manęs nuolat nesiliauja stebinusi žmonių įvairovė. Atrodo visi lyg ir esame labai panašūs, visi patyrėme šiokią tokią vaikystę, paauglystę, susidūrėme su panašiais iššūkiais, tačiau visgi kokie iš esmės esame skirtingi! Ir tuo įsitikinus jau mažiau stebina, kad kažkam tik rutina ir monotonija teikia saugumo jausmą, be kurio jie neišgyventų, o kiti - priešingai, tik kiekvieną dieną paversdami vis kitokia švente jaučiasi kvėpuojantys...

    ReplyDelete
  3. Visada buvo įdomu, ką dirbi, Laurute?

    Aš savo rutiną stengiuos blukinti mažais dalykais (ir visiems tą patį galiu patarti). Į darbą keliauju skirtingais maršrutais, jei dirbu po pietų, stengiuosi išeiti skirtingu laiku, prieš tai dar pamaklinėju kur nors mieste, net važiuodama metro stengiuosi nedaryti tų pačių dalykų. Vieną kartą skaitau knygą, kitą kartą klausausi muzikos, mokausi kalbos, o grįžusi namo- tai gaminu pietus, tai vėl įlendu į skaitinius, o pietus organizuoja Mr E. Man nereikia dienų paversti šventėmis, kad kvėpuočiau, pastebėjau. Užtenka skirtingai suplanuoti laiką, net ir tiems patiems dalykams, jei kitaip neįmanoma.

    ReplyDelete
  4. tikrai smagiai susiskaite mintys! man atrodo, kad nuo rutinos neimanoma pabegti, didesne ar mazesne forma ji iselina i gyvenima arba taip "isisuki" i darbas-namai, kad net nepastebi, kad ponia "rutina" jau sedi tavo svetaineje :) mane kartais ji taip pat aplanko, pradedu niurzgeti, kad reikia kazko naujo, naujos veiklos, nauju ispudziu, naujo selsmo, kad esu pilna vidiniu galiu, kurias reikia isnaudoti ir tada savaime atsiranda nauji, sirdziai malonus projektai, kalendorius pildosi pasimatymams su draugais, teatrais, koncertais ir t.t. Jei zinai, kada liko visai nedaug iki gris vadove ir baigsis virsvalandziai, galvok apie tai, ka veiksi, kai turesi laisvo laiko, planuok dabar ir tai pades iskest likusius virsvalandzius!

    ReplyDelete
  5. Ačiū labai, kad pakomentavot. Palengvėjo kažkaip. Kaip supratau, reikia priimti gyvenimą kartais ir truputį užimtą, ar nuobodoką. Turint omeny kaip viskas šiam pasauly keičiasi, tikriausiai už kito kampo jau laukia koks įdomus nuotykis. :) Ir kaip PinkCity sakė, kad gal ir nereikia norėt būti tokiai, kaip kiti. Visi mes skirtingi. Vieniems rutina ir stabilumas džiaugsmas, kitiems peilis prie gerklės.

    O mm specialiai atsakau, kad dirbu aš pas vienus didžiausių iliustruotų knygų leidėjų. Atstovauju Rytų ir Vidurio Europai. Pardavinėju teises versti mūsų knygeles. Dabar dar laikinai dirbu ir atstove Skandinavijai, iki kol mano bosė sugrįš. Net nežinau, kaip lietuviškai mano darbas vadinasi. Angliškai, tai Foreign Rights Manager.

    Eglute, ačiū už palaikyma. Kaip tik taip ir stengiuosi galvoti. Bent jau gerai, kad žinau, kad yra ko laukti. Kitaip tai ir stogas gali nuvažiuot. :)

    O Super Girl atsakau, kad netikėtumai gi visą laiką tai netikėti. Gi vieną kartą vienoks netikėtumas, o kitą kartą kitoks. Gal pats procesas ir rutina, bet įvykiai ne tokie patys. Nors turbūt neįmanomas gyvenimas kupinas tik ašriū išgyvenimų ir emocijų. Tikriausiai net žmogaus organizmas tam nepritaikytas. :)

    Ačiū dar kartą, kad pakomentavot.

    ReplyDelete
  6. Laura, daugiau tokių įrašų. Jie skatina įsilieti į tavo mintis ir rasti ten tai ko reikia... O reikia mums visada kažko. Šiuo atveju tau reikia laiko, laiko kad viskas vyktu savu laiku. Eini geru keliu, imk viską kas geriasia. Mėgaukis. Net ir tuo, kas nėra labai gerai, o tiesiog gerai. ;)

    ReplyDelete
  7. Raganaite, man reikia laiko, kuris būtų mano ir galėčiau spręsti, ką su juo daryti. Dabar toks jausmas, kad kažkokia didžiulė korporacija naudojasi mano laiku savo naudai, o aš esu tik mažas sraigtelis. Bet kaip sakoma, kas nedirba mielas vaike tam ir duonos duot nereikia. Tikiuosi, kad bent jau bus tos duonos. :)

    ReplyDelete
  8. Oj...Mano mokiniai, kartais sako, kad yra išnaudojami. Ir jie yra teisūs. Tada dar priduriu, kad tai jog juos mokau, mane taip pat išnaudoja... Visi mes esame lyg leles, korporacijų ar kitos valdžios. Bet jei yra laiko sau, o mano atveju aš ir darba paverčiu labiau naudingu sau, nei mano valdžiai, galiu pabūti ir aš lėle... Lėlėmis siūlau būti ir savo miniams. Lėlėmis, kurios ima ir sau, tiek kiek gali ir nori... Pabandyki ir tu būti lėle, kuri ima sau. Daug.. sau.;)

    ReplyDelete
  9. Pažįstamos mintys :) Aš taip pat negaliu gyventi rutinoje, imu blaškytis ir kankinti save egzistenciniais klausimais... Nors pastaruoju metu rutinos praktiškai atsikračiau - freelancinimas turi daug pliusų :)
    O apskritai - man visada padėdavo nugalėti rutiną siekių ir tikslų formavimas. Nes kai kažko siekiu - nesijaučiu švaistanti savo gyvenimą veltui, net monotoniškos dienos yra prasmingesnės - va, aš dar vienu žingsneliu arčiau tikslo. :)

    ReplyDelete
  10. Ieva, mano nuomone freelancinimas yra puikus būdas gyventi. Rich dad, poor dad knygoj radau tokia minti, kad zmones bijo dirbti patys sau, nes tai atrodo nestabiliai. Bet, kai pagalvoji, jei tu dirbi kazkam kitam, tai stabilumo kur kas maziau, visi tik ir tampo tave uz virveliu. Bet kada gali atleisti, sumazinti atlyginima, apkrauti darbais, be to dar ir to savo atlyginimo trecdali atiduodi mokesciams. Tuo tarpu, kai dirbi sau, pats nuo saves ir priklausai. Ir tavo stabilumas nuo taves priklauso. Beje labai teisingai pasakei apie tikslu formavima. Is tiesu daug lengviau, kai turi kazkokio didziulio tikslo vizija, tada galima ir kasdienybe, ir nuobodybe pakest lengviau, nes zinai, kad tai atnes geru rezultatu. :)

    ReplyDelete