Wednesday, 27 April 2011

Exmoor Nacionalinis Parkas Devone

Ryte sočiai papusryčiavę ir užkandę kaimiškų Full English Breakfast, susiruošėme į mūsų išvyką. Planas buvo nueiti vieną iš vadinamųjų trails, vedančių link Watersmeet krioklio. Visą maršrutą sudarė apie dešimt kilometrų. Užsukę į turistų informaciją ir pasiemę žemėlapį pradėjome žygį. 


Kiek paėjėjus ir eilinėje sankirtoje atidžiai beanalizuojant žemėlapį sustojo geraširdis žmogelis.
- Tai pasimetėte vos tik pradėję?
Nuolankiai sulinksėjome galvomis ir droviai nusišypsojome. Sportiškas dėdė, avintis rimtais žygio batais, gyvenantis apylinkėse trišdešimt aštuonerius metus liepė sekti įkandin. Viską jis mums parodysiąs ir paaiškinsiąs, mat pats kaip tik keliauja ton pusėn. Pakeliui persimetėme žodeliu kitu. Papasakojo jis mums apie ispaniškų tapų barą ir pamiškėje vešinčias laukinių česnakų plantacijas. Vėliau paliko jis mumi likimo valiai, nes kelias jau buvo aiškut aiškutėlis.


Puškuodami ėmėme kilti kalvon, nuo kurios atsivėrė įstabi panorama, o plaukus kedeno gaivus brizas.


Tolesnį maršrutą galima pavadinti – nuo kalvelės ant kalvelės šokinėjam mes... Teko įveikti kelias kalvas, kol nusileidom slėnin. Ir tai mes buvom pasirinkę žemutinį maršrutą. Įdomu koks yra aukštutinis? Lenkėme gausias šeimynėles su krūvom vaikučių pabiručių ir keliais šunimis, jauni tėveliai keliavo su kuprinėmis ir kūdikiais ant pečių, pagyvenę alpinistai ramsčiojosi specialionis lazdomis.


Suprakaitavę ir gerokai pasportavę pasiekėme žygio tikslą, garmančią upę su mažu kriokliuku, o ant upės kranto lyg iš pasakos plaukus rymojo arbatinė apsupta dailaus sodelio. Man jau ėmė rodytis, kad tuoj pamatysiu triušį, Alisą ir kiaušingalvį... Bet gal jie buvo kokioj kitoj Alisiškoj arbatinėj, kurių Anglijoj daugybė?



Saulėkaitoje mėgavomės sriuba bei arbata ir ilsinome savo pavargusias kojas. Vėliau bandžiau pabraidžioti upėj, tačiau vanduo buvo toks ledinis, kad greit apsigalvojau. Kažkodėl mamai šalimais taip neatrodė ir ji linksmai murkdė vandenin pamėlynavusias mažylio pėdutes.



Tolesnis maršrutas vingiavo upės pakrante, kirtome tiltelius, šokinėjome ant akmenų ir džiaugėmės saulėta bei šilta balandžio diena.



Priėjome Lynton miestelį. Žmonės džiaugėsi pavasariška kaitra. Sodininkavo. Deginosi upės pakrantėje. Iš tiesų tai įdomu ir netikėta, mat miestelis tai prie jūros. Kodėl jie gulinėjo paupy? Gal nuo vėjo slėpėsi?


Labai mielos senovinės parduotuvėlės, siūlančios saldainių, spalvotų kriauklyčių, vėjo malūnėlių ir viosokių akiai malonių niekučių.



Miestelio atrakcija liftas-traukinys keliantis į kalvos viršų. Mūsų mašina kaip tik buvo aukštikalnėje, tačiau kalvų laipiojimo čempionai nei nemanė naudotis liftu. Verčiau nutarė dar vieną itin stačią viršukalnę pasiekti pėsčiomis ir sudeginti nereikalingas kalorijas. Štai ir vėl kopėme, kopėme, kopėme... Ir užkopėme. Valio.

No comments:

Post a Comment