Claridges afternoon tea

Kaip jau žinia arbatos gėrimas yra sena angliška tradicija, galima sakyti, kad arbata yra netgi nacionalinis Anglijos gėrimas. O tradicija mena 1840-uosius, kai gyveno Bedfordo grafienė Anna. Gerbiamoji grafienė pastebėjo, kad ji kiek praalksta apie ketvirtą popiečio valanda, tačiau iki vakarienės dar būdavo geras gabalas laiko. Paprastai ji buvo tiekiama tik apie aštuntą. Ir štai ji sugalvojo, kad laiką tarp pietų ir vakarienės galima panaudoti gurkščiojant arbatėlę ir užsikandžiaujant saldumynais. Apie grafienės kūno linijas istorija nutyli, tačiau tradicija prigijo. Dauguma britų iš esmės mėgsta tradicijas, todėl nenuostabu, kad neapleido ir popiečio arbatos gėrimo ceremonijos. Aš gi begyvendama čia jau ne vienus metus ir netgi įpratusi gerti arbatą su pienu, vis dar nebuvau jos taisyklingai išbandžiusi. Taigi nutariau pagaliau ištaisyti šį apsileidimą ir užsirezervuoti staliuka Claridges, kur sklando gandas Afternoon tea is the best in London. Jiems paskambinau liepą ir pasiklausiau apie artimiausią savaitgalį, kada galima užsukti arbatos paskanauti. Artimiausias savaitgalis buvo spalio gale, taigi teko rezervuotis prieš keturis menesius. Net atostogų aš taip anksti neplanuoju, bet taip jau būna su tom fine dining vietom, o tuo labiau jei jos the best in town.

Claridges - tai viešbutis netoli Bond street, tviskantis prabanga, stiliumi bei gi elegancija. Marmurinės grindys, kolonos, žėrintys veidrodžiai, židinys, seni paveikslai, sidabriniai įrankiai nuteikia ypač pakiliai. Lyg to būtų negana, fone skamba gyva pianino ir violončelės muzika o per vidury stūkso gigantiška vaza su milijonu rožių. Salė sausakimša nuo arbatos mėgėjų, tačiau personalo vistiek atrodo daugiau nei lankytojų. Vienas maloniai patrauks kėdę, kitas pakabins palta, trečias atneš meniu, ketvirtas papasakos apie arbatą, penktas atneš sumuštinių, šeštas nuneš lėkštes ir t.t. Kad visas reikalas atrodytų dar prabangiau mes užsisakėme šampano. Kokia gi popietė Claridges be purslų? Na štai procesas ir prasidėjo. Iš pražių atvyko sumuštiniai, vėliau scones (tokios bandelės) su sviestu ir džemu, ką tik iškeptos ir tirpstančios burnoje, o tada pyragėlių eilė. Kokių tik čia nebuvo. Ir su braškėmis bei grietinėle, ir avietinis crumble, ir šololadinė mousse užlieta ant mangų... Labai smagu, kad gali prašyti dar ir dar, keisti arbatos rūšis ir vis mėgautis be galo... Kaip gaila, kad žmogaus galimybės ribotos ir po tam tikro laiko, kad ir kaip norėdamas nepesukiši vidun net ir dieviškiausio maisto. Viso proceso metu jaučiausi taip dvasiškai pakylėta, kad atrodė tuoj imsiu sklęsti ore, nepaisant fakto, kad fiziškai buvau taip apsunkusi, kad vos bepajudėjau.

Trumpas nukrypimas į ladies room, nes tualetu šio grožio liežuvis neapsiverčia vadinti. Greičiau jau koks karalienės buduaras. Ir vis ta pati paslaptis, kodėl iki moterų WC visada nusidriekusi eilė, tuo tarpu, kai į vyrų niekada jos nebūna. Ar lankytinose vietose mažiau džentelmenų? Ar jie rečiau čia užsuka? Ko nepasakysi apie damutes, kurios prigludusios prie senovinių veidrodžių pudravosi nosytes ir linksmai čiauškėjo.

Apie kainas norėčiau nulylėti, bet kaip tikriausiai suprantate, ši popietė atsiejo nepigiai. O tiksliau po penkiasdešimt svarų žmogui. Tačiau peno turėsiu visai ateinančiai savaitei, todėl tikrai negaila. Šiaip ar taip juk ne kiekvieną dieną eini popiečio arbatos ir kaip bebūtų tai yra šioks toks neeilinis įvykis. Tuo labiau kai rezervuota beveik prieš pusę metų (čia kaltės gaidelė suskambo ar kas?)

Kad tiek apsirijau buvo privalumas, nes vėliau ėjau į gimtadieni, kur nelabai buvo gausu maisto, taigi bent jau ten neaalkau. :)