Tuesday, 21 December 2010

Meksikos sostinės chaotiškos kreivės - ne turistinis pasakojimas

Meksika Neatsimenu, kas labiausiai man atėmė žadą, kai pirmą kartą atsidūriau Meksiko mieste. Begalinis mašinų srautas, karštis, nutriušę namai, vaikučiai gailiomis akutėmis ar bekojai žmonės sankryžose prašantys išmaldos ir be perstojo plaunantys langus? Tik žinau, kad įspūdis buvo toks, jog pirmas dienas bijojau iškelti koją iš viešbučio. Tiesą sakant net nelabai turėjau tam jėgų, mat nuo slėgio ir smogo taip apsisuko galva, kad reikėjo kiek laiko susivokti kur esu ir ką čia veikiu. Meksiko miestas yra gerokai iškilęs virš jūros lygio bei apsuptas kalnų, kas be jau minėtų nepatogumų dar lemia ir karštas dienas bei stingdančiai šaltas naktis.
Meksika Iki šiol prisimenu lėktuvo palydovo patarimą: ‘Jokiu būdu nemiegok, žiūrėk žemyn pro langą. Prisiekiu, tokio vaizdo dar niekada nematei’. Jei skruzdėlė praskristų virš išimtos milžiniškos kompiuterio mikroschemos, tai būtų tas vaizdas, kurį ji pamatytų. Dėl savo dydžio ji neišvystų nei pradžios, nei pabaigos, tačiau turbūt logiškai suvoktų, kad kažkur yra šio stačiakampio ribos. Taip ir aš, jausdamasi tikriausia pasaulyje skruzdėle, bandžiau perprasti Meksiko miesto neaprėpiamumą.
Meksiko miestas is dangaus Virš bekraščio ploto, lėktuvas skrenda kokį pusvalandį ir jau neatsimenu nei kada prasidėjo jo ribos, nei kada jos baigsis. Savo akimis iš dangaus matomas neįtikimas begalybės įrodymas. Kaip kitaip čia sutilptų 20 milijonų gyventojų? Miestas toks didelis, kad imant taksi į tolimesniąją dalį, reikia sumokėti vairuotojui už kelionę į abi puses, nes kitaip jam neapsimoka važiuoti. Čia tuo atveju jei vairuotojas apskritai supras, kur jūs norite važiuoti. Neturėtų iškilti problemų, jei ieškote Juarez gatvės, mat jų čia net 632. Arba bent jau vienos iš 624 Hidalgo ar 500 Zapata gatvių. Tačiau kaip manote koks šansas, kad būtent ji ir bus ta, kurios pageidavote? Be abejo yra ir tokių, dėl kurių apsirikti tikimybė ne tokia didelė, pavyzdžiui Dysneyland gatvė.
Meksika Oro uostas yra pačiame miesto viduryje, lėktuvas praskrieja virš namų stogų ir nerūpestingai nutūpia. Bandau skaičiuoti kelintą kartą čia leidžiuosi. Sudėjus visas mano keliones tikriausiai bus šeštas. Pažįstamas ir vis dar nepažįstamas miestas jau laukia manęs už oro uosto durų.
Meksika Chaosas – tai geriausiai Meksiko miestą abibūdinantis žodis. Iš pradžių jis šokiruoja, tačiau neužilgo apsipranti ir imi priimti viską taip kaip yra. Turiu pasakyti, kad nuo pirmojo karto įgavau tikrai daugiau pasitikėjimo. Nebegąsdino nei visur keliomis eilėmis be jokios sitemos lakstančios mašinos, nei nuolat visur ir visada brukamos prekės, o staigūs žmonių judesiai nustojo atrodyti įtartini.
Meksika Nusibodo įspėjimai iš bankomato neišiminėti pinigų, atidžiai rinktis taksi, nuolat galvoti kur eini ir kur atsidursi. Todėl apie tai papraščiausiai nustojau galvoti. Kas bus lemta, tebunie. Verčiau jau taip, nei chroniška paranoja. Miestas, turintis ūmų charakterį, tapo mano realybe, o aš – jo mikroskopine dalele. Nuolat urzgiantis, niurzgantis, tarškantis, susivėlęs, nesiprausęs, tačiau kaip ten bebūtų - nekandantis. Tiesiog karts nuo karto pagrąsina žemės drebėjimais, vulkanų išsiveržimais ar kiaulių gripu.
Meksiko miestas Turint omeny susiklosčiusią istoriją galbūt ir nereikia tikėtis didelio draugiškumo. Prieš penkis šimtus metų čia atvykęs Hernan Cortes atrado rojaus sodus, derlingus laukus, didžiules piramides, apjuostas upių. Tačiau kažkokiu būdu visa tai pavirto į dabartinį užterštą namų ir žmonių kratinį. Aztekai, nors ir būdami žiaurūs žmonėms ir garsėjantys kraugeriškais ritualais, buvo nepriekaištingi juos supančiai aplinkai ir motinai žemei. Tuo metu ten esantis Teotihuacan jau buvo megapolis, turintis 200 000 gyventojų. Atvykes Cortes buvo priblokštas tos didybės, kurią išvydo. Jei vietiniai nebūtų buvę tokie mielaširdingi svetimšaliams, galbūt jo kelionė čia būtų ir pasibaigusi. Tačiau, pasinaudoję aplinkinių genčių priešiškumu ir tuo pačiu kvailumu, europiečiai sėkmingai parklupdė Aztekus ir sučiupo valdovą Montezumą. Nuolatiniai genčių vaidai ispanams buvo labai naudingi, o taip pat ir jų keistas naivumas. Juk nebuvo labai sunku susiprotėti, kad pagalba svetimšaliams gali atsisukti prieš juos pačius. Užimtoje teritorijoje, indėniškus pastatus greit ėmė keisti kolonijinės aikštės, katedros ir rūmai.
Meksika Pastatytas ežero saloje Meksiko miestas vis plėtėsi sausindamas vandenį aplink. Vandens telkinys, dėl besaikio vandens vartojimo, kiekvienais metais nusenka keletą centimetrų ir miestas tuo pačiu šiek tiek “pasmunka”.
Meksika Žinoma kiekvienas vakarietis atvykęs iš savo tvarkingojo pasaulio pajunta gailestį ir nenugalimą kaltę, o kartu ir laimę, kad štai pas mus taip nėra. Arba bent jau ne taip akivaizdu. Čia yra tarnai ir šeimininkai, čia yra klasės, odos spalva pasako, kas tu esi ir ką tu dirbsi. Klaidinga ir naivu manyti, kad Meksika yra vienoda ir viena valstybė. Indėnai iš Yukatano pusiasalio šiauriečiams atrodo ne ką artimesni nei portugalai suomiams. Įdomiausia, kad čia nėra ir vieningos valdymo sistemos. Kiekvienos apskrities meras kovoja už save ir savo teritoriją, įvedinėja savo taisykles ir dažniausiai vistiek būna nušaunamas kovoje dėl valdžios.
Meksika Kaip tik netituluojamas Meksiko miestas – Vienas didžiausių pasaulio miestų, vienas purviniausių, užterščiausių ir pavojingiausių. Jei jis būtų žmogus, tikriausiai atrodytų kaip peraugęs, nuolat ištroškęs, apsirūkiusiais plaučiais ir nupeštais plaukais gigantas, pasidabinęs auksiniais auskarai ir apsiavęs dizainerių batais.
Prisiklausius gandų ir įspėjimų atrodo, jog tik kvailys čia galėtų kelti koją, o tuo labiau persikraustyti gyventi.
Meksika Tačiau nustebtumėte sužinoję, kiek čia randasi užsieniečių ir netgi keletas mūsų lietuvių. Ir neatrodo, jog jie labai skųstusi. Cituojant vieno pažįstamo meniniko žodžius: ‘Niekur nesijaučiau didesnės pusiausvyros ir kūrybinio įkvėpimo, nei šitame chaotiškame klegančiame katile. Tvarka mane papraščiausiai gniuždo’.
Meksika Kalbant apie meninkus, toks miestas yra puiki terpė jiems tarpti bei vešėti. Čia gyveno ir kūrė žymieji menininkai Frida Kahlo ir Diego Riviera, išgarsinę Meksiką visame pasaulyje. Dabar parodos keičia viena kitą, o gatvės dabinamos keistais modernaus meno kūriniais. Šį kartą jos buvo išpuoštos psichodeliškai ryškiomis milžiniškomis figūromis vaizduojančiomis neaišku ką, gal dinozaurus? O be to visokie galerijų atidarymai ir meno pristatymai linksmi ir nenuobodūs, niekada netrūksta vyno bei tekilos, todėl fiesta tęsiasi iki paryčių. Kaip reikšmingą kultūrinio gyvenimo dalį reikia paminėti ir penkis dešimtmečius vykstantį Ballet Folclorico de Mexico. Jis kasmet sutraukiantį minias žiūrovų bei yra rodytas aštuoniasdešimtyje pasaulio šalių. Baletas reprezentuojantis skirtingus Meksikos regionus, jo metu grojami skirtingi folkloriniai kūrinai, puošiamaši regioninias kostiumais, parodomos indėnų tradicijos ir kultūra. Atrodo, žmonės nori aplink matyti spalvotą pasaulį ir jį paryškinti, galbūt todėl kad realybė kartais karti.
Meksika Meksika, kaip ir daugelis Lotynų Amerikos šalių pasižymi tuo, kad vidutinis sluoksnis, kažkur pranyksta ir plika akis fiksuoja tiktai skurdo bei turto kraštutinumus. Arba vilos už tvorų, arba sukiužę bakūžės. Tačiau juk čia netrūksta ir vidutiniškai arba šiek tiek pasiturinčiai gyvenančių žmonių. Kurie nei patys nėra tarnai, nei juos samdo, negyvena nei 30-ties kambarių rūmuose, nei brezentu uždengtame garaže. Jie kasdien aštuntą pradeda darbą ir septintą vakare jį baigia. Uždaro ofiso duris ir sėda į poros metų senumo automobilį.
Meksika Ir gyvena jie paprastą gyvenimą, tokį patį kaip ir visur kitur. Tačiau atvykėliai to nemato ir nesidomi. Besivaikydami kontrastų, šiurpsta nuo skurdo, aikčioja nuo turto ir bando suvokti, kas gi yra ta tikroji Meksika. Bijo įkelti koją į skurdžiuosius rajonus ir nufotografavę pro langą rodo draugams Europoje – Matote kaip čia baisu. Tada baksnoja į dangoraižį – o štai gi šičia koks kontrastas... Kažkodėl aš į skurdą ir turtą žvelgiu kaip į simbiozę, reikalingą sistemai palaikyti. Skurdas ir turtas Meksikoje sugyvena it broliai dvyniai, kurie atėję iš tų pačių įsčių, tokie nepanašūs, tačiau susieti amžiams.
Meksika 40 km iš rytų į vakarus ir 60 km iš iš šiaurės į pietus, tiek reikėtų nuvažiuoti, norint perkirsti Meksiko miestą. Kiek su savimi turėtumėte daiktų kelionės pabaigoje ir ar kailis vis dar būtų sveikas yra retorinis klausimas. Kai kam tai gali būti netgi iššūkis – pervažiuok Meksiko miestą skersai išilgai nenukentėjęs. Išvyka be jokios abejonės būtų verta rizikos. Pamatytumėte varguoliu rajonus, turtuolių vilų tvoras, parkus, fontanus, visą senamiestį ir Zocalo, dangoraižius, begalinius turgus, ir gatvėse parduodamų prekių asortimentą, kol galiausiai pasiektumėte kalnus. Jei dar važiuotumėte mažame Vabalo automobilyje, galėtumėte teigti, kad įvykdėte puikią turistinę programą.
Meksika Stebėtina, iš kokių dalykų žmonės sugeba susiręsti sau būstus: geležies, medžio atliekų, plastiko plokščių, plytgalų, brezento, o pamišėlišką kompoziciją užbaigia netikėtose vietose plėvesuojantys skalbiniai bei besimakaluojantys gyvūnai. Jei tavo namas turi keturias sienas ir stogą, vadinasi dar ne taip jau blogai gyveni. Kartais toks namas netgi turi ne tik stogą, bet ir satelitinę anteną. Gaila tik, kad akivaizdžiai niekas nejaučia noro tvarkytis. Skurdesni rajonai tiesiog skęsta šiukšlėse bei dulkėse.
Meksika Meksiko mieste maždaug 40% žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Apie milijonas miestelėnų egzistuoja šiurpiose gyvenvietėse, be jokių būtiniausių resursų ir patogumų. Žinoma vyriausybė pastebėjo, kad nuolatinis vandens trūkumas, užterštumas bei gyventojų gausėjimas nieko gero nežada. Todėl ėmėsi taikyti įvairiausius apribojimus. Dėl užterštumo automobiliams įvesta vienos dienos taisyklė. Vieną dieną per savaitę tam tikras automobilis negali išvažiuoti į gatves. Esant sausroms, paskiriami rajonai, kuriems kelioms dienoms bus atjungimamas vanduo. 400 000 gyventojų apskritai neturi vandentiekio.
Meksika Tačiau kaip prižiūrėti miestą, kuris savyje talpina 5 Lietuvas arba Naujają Zelandiją su Australija kartu sudėjus? Kaip įvesti taip reikalingą tvarką? Kaip visus viskuo aprūpinti? Logiška manyti, kad naudingiausia būtų plėstis į aukštį.
Meksika Daugiaukščiame pastate galima sutalpinti ištiso rajono šeimas, vadinasi reikia mažiau gatvių, paprasčiau nutiesti vandentiekį, elektrą, įvesti patogumus, jau nekalbant apie saugumą. Tačiau tu priversk tūlą meksikietį į tokį butą įsikelti… Jis greičiau sutiks būti užtvindytas ar nutrenktas žaibo. Šeimos nuolat auga, todėl namą visada galima išplėsti. Tuo labiau, kad ten gyvena tėvai, seneliai, pusbroliai, pusseserės, tetos, vaikai ir anūkai. Niekas nenori atsiskirti nuo šeimos ir užsidaryti mažame bute. Viskas čia sukasi apie šeimą, kaimynus ir bendruomenę, šventes, sueigas ir paminėjimus. Bute negi pageidaujamų svečių nėra kur priimti. Tiesa yra ir modernių, individualistinį požiūrį perimančių gyventojų, kurie visgi užpildo tuos daugiaukščius butus. Arba anie tiesiog išnuomojami užsieniečiams.
Meksika Galbūt tokiame mieste nelabai tikėtumėtės atrasti mišką. Tačiau yra čia ir jis, vadimas Chapultepec. Ošia sau į nieką nekreipdamas dėmesio. Nei į trykštančius fontanus su aztekų galvomis, nei į vandens dviračiuose klegančius vaikus, nei į ant kalvos rymančią pilį. Šitame miške yra kampelis su spalvotais suoliukais, kuriuose groja klasikinė muzika. Iki šiol tai man didžiausia atrasta ramybės oazė.
Meksiko mieste esantis Chapultepec parkas Chapultepec užima apie 700 hektarų ir yra didžiausias parkas Lotynų Amerikoje. Sunku įsivaizduoti kaip Meksiko miestas išgyventų be šių savo plaučių. Juk čia nesibaigiančiais prospektais be paliovos zuja autobusai, taksi, pilni žmonių pikapai, motoroleriai, mažos klibančios mašinėlės, mersedesai tamsintais langais ir nesuskaičiuojama daugybė Wolswagen vabalų. Tiksliau dažniausiai stovi kamščiuose ir dūmija, dūmija, dūmija…
Meksika Apie trečdalis miesto gyventojų nėra niekur registruoti, jie nemoka mokęsčių ir gyvena iš visokių niekniekių pardavinėjimo. Sankryžose galima įsigyti viską, ko dažniausiai niekam iš tiesų nereikia: ružavos cukraus vatos, šalmų, balionų, pigių laikrodžių, loterijos bilietų, kietų traškučių, lipnių saldainių, plastikinių akinių nuo saulės, dėklų telefonams, kojinių, ryškių vėjo malūnėlių ir taip toliau be galo…
Meksiko miestas Tie kurie gali sau leisti, užsirakina už didžiulių apsauginių tvorų, privačiuose mini miestuose su apsaugos postais. Žmonių atsiribojimas veda į kai kurių rajonų visišką žlugimą. Juose gyvena tik tie, kurie negali gyventi kitur. Kiti bijo ten net koją įkelti. Tačiau naujausi socialiniai tyrimai rodo, kad būtent visuomenė, kur maišosi įvairios grupės kaip tik yra saugesnė. Tokioje visuomenėje nėra žymaus atsiskyrimo tarp ‘jų’ ir ‘mūsų’, taigi ir problemų mažiau. Tačiau neaišku ar tokia utopija galėtų būti čia įgyvendinta.
Meksika Kas Meksika yra man? Šalis, kurios negaliu vadinti savo namais, tačiau turiu ten daugybe draugų, mylimą žmogų, tuos pačius namus į kuriuos vis sugrįžtu, tą patį oro uostą, kuris mane vis pasitinka, tas pačias gatves, kurios nebegąsdina ir kaktusus, kurių nereikia laistyti. Lygiai taip, kaip kiekvienais metais laukiu kelionės į Lietuvą aš laukiu kelionės į Meksiką. Kiekvieną kartą atvykusi stengiuosi įžvelgti kokių nors pokyčių ar naujovių, o viskas atrodo po senovei. Žmonės lyg matyti vakar, gatvės lyg vaikščiotos užvakar. Ir taip gera suvokti, kad štai manęs laukia ta pati margarita, ir tas pats restoranėlis ant kampo, tos pačios chilaquilas pusryčiams, tos pačios spalvos, ir mariachiai, kurie niekad nedingsta iš Garibaldžio aikštės. Mano Meksika egzistuoja tik man, o vis kitokia Meksika - kiekvienam. Vienas išsiveža spalvotą paveikslą papuošti savo sienoms Londone, kitas nuoskaudą dėl pavogtos piniginės ir baimės šešėlį, trečias nuovargį po vakarojimo klubuose. O ten gyvenantys žmonės juda įprastu ritmu ir jų Meksika yra jų gyvenimas.

Meksika P.S. Savo pasakojimą įliustravau Luis A. De Jesus nuotraukomis, kurios puikiai atspindi miesto dvasią ir mano santykį su juo.

Friday, 17 December 2010

Gogol Bordello bardakas

Na ir plečia akiratį tas Londonas aš jums pasakysiu... Štai pavyzdžiui kažkaip atsidūriau Gogol Bordello koncerte, nors paie jų egzistavimą iki šiol net neįtariau. O taigi čia pasirodo daug pasiekusi gypsy punk grupė. Net su Madona yra sudainavę. Gerai, kad yra įvairių skonių žmonių mano tarpe, tai ir supažindina su alternatyviouju pasauliu. Mielieji pažįstami man karts nuo karto suveikia visokiausių bilietų į renginius. Ir ką gi, visai neblogas koncertas buvo. Tik akustika Kentish Forum ne kokia. Ten ankščiau buvo teatras, o dabar koncertų salė pasidarė, kuri elekrinėms gitaroms nelabai pritaikyta. Nudžiugino tai, kad sėdėjome balkone. Tiksliau bandėme sėdėti, nes per tokią muziką nelabai ir nusėdėsi. O apačioje stumdėsi ir vieni kitus ant rankų kilnojo aktyvieji fanai, tarp jų ir mano naujasis pažįstamas, kuris labai nusiminė, kad jo bilietas skirtas vietoms viršuje ir nuskuodė žemyn. O paskui jį ir apsauga... Bet nesučiupo.
Grupės daininikas Jevgenijus yra iš Ukrainos be galo primena savo pusbrolį Boratą. Kiti grupės nariai - tautų maišalynė. Iš Kinijos, Rusijos, Afrikos, Lotynų Amerikos. Žodžiu tikri čigonai pankai. Pavadinime apjungiama ukrainiečių rašytojo Nikolajus Gogolio pavardė ir vulgariausias žmogaus aistras tenkinančios įstaigos pavadinimas - Bordelis. Nors gal greičiau sakyčiau – bardakas. Kas būtent ir vyko schenoje. Absoliutus bardakas. Be to daininikas nuolat maukė vyną iš butelio ir girdė publiką. Gale koncerto jau svyravo kaip reikalas. Aš vis svarsčiau ar nuvirs ant publikos ar ne. Tačiau gal čia buvo teatrališko spektaklio dalis, kuriais pastarieji garsėja? Kaip ten bebūtų, pašėlusiai užvedanti grupė ir muzika.
Labai jau bohemiška ši mano savaitė pasitaikė.


Siūlau ir jums pasidžiaugti Gogol Bordello kūryba.

Thursday, 16 December 2010

Troubadour - pubas tiems, kas prie meno ir ne tik

Kažkokia unikali vieta. Labai pamėgta bohemščikų, nors yra vakaruose. O Londone kaip žinia, visi linkę prie meno, teatro ir avangardo gyvena rytuose ir tūsinasi Shoredich, kur tikrasis nespaudžiamas visuomenės normų pasaulis. T.y aptriušę namai ir loftai, a la galerijos, jazzo vakarai rūsiuose, pantomimos spektakliai tamsiuose baruose, grafiti sienomis nurašinėti kabakai ir visos kitos įdomybės. Vakaruose gi gyvena nebent ko nors pasiekę ir išgarsėję bohemščikai. Įsikraustę į didžiulį Viktorijos stiliaus namą ir susikūrę vadinamąją gerovę, tačiau besiilgintys nerūpestingųjų laikų. Širdyje tebesantys maištaujančiais paaugliais, įspraustais į rimtą ir nuobodų suaugusiųjų gyvenimą. Na bet ir iš rytų daugelis traukia vakaruosna, idant aplankyti šią šaunią užeigą. Poros draugų parekomenduota (taip, būtent bohemščikų) patraukiau ir aš, beigi vieną draugę prisiviliiojau. Kadangi niekaip neišvystau įpročio nešiotis su savim foto aparato, teko googlinti iliustracijas. O vieną nuvogti iš mano japonės draugės, kuri irgi rašo Japonišką blogą ir visada turi gražių paveikslėlių. Tikiuosi nesupyks. Taigi štai interjeras skirtas bohemščikams, kad šie pajustų mielą kūrybinį chaosą. Ant sienų ir lubų kaba viskas ką įmanoma pakabinti: instrumentai, arbatinukai, spalvotos nuotraukos, įrėminti eksponatai. Čia vyksta ir gyvos muzikos vakarai, yra maža galerija. Vieta greitai užsipildo, maloniai šurmuliuoja ir skleidžia vibe. Kadangi atsisėdome prie pat durų, mano nugarą gerokai perpūtė skersvėji. Nepadėjo nei karštas vynas, kuris beje irgi kažkos į save nepanašus, tarsi pašildytos sultys su įtartinom priemaišom, kurios vėliau nusėda ant dugno. Net nesupratau ar ten buvo alkoholio. Kas kita buvo keptos bulvės. Jos tai va rimtas reikalas. Puikiai ir skaniai iškeptos, su grietine ir prieskoniais, šiltai ir žiemiškai užpildo skrandį. Ne taip, kaip kur kitur nedakeptos būna. Tai va ši taip va ir va kaip maloniai pasisėdėjome prie žvakelės, apie gyvenimą pasikalbėjome. Ir vėlgi pasijutau mergiote su meniškumo kibirkštėle, kuri gyvena taisyklingame ir atsakingame pasaulyje.




Monday, 13 December 2010

Maids of Honour arbatinė, Kew Gardens

Maids of honour lietuviškai labai juokingai verčiasi – freilinos arba šiuolaikiškai pamergės. Čia tos, kurios rūmuose princesėms įsikibusius į sijoną vaikšto ir visaip kaip tūpčioja. Taigi vieną gražią dieną Henris VIII- asis aptiko jąsias iš sidabrinių indų bevalgančias labai jau gardžiai atrodančius pyragėlius. Apsalo nuo tų pyragėlių puikumo ir įsakė paslėpti receptą po keliais užraktais. Yra net ir žiauresnė istorija, kaip vargšė freilina, kuri iškepė tą įžymųjį pyragėlį pati buvo užrakinta ir įkalinta, kad receptas iš jos nepabėgtų ir niekam kitam tų pyragėlių ji nekeptų. Šiaip ar taip ši slapta informacija vis dėl to kažkaip nutekėjo į Maids of Honour kepyklą. Gamina jie tuos pyragėlius iki šiol pagal paslaptingąjį receptą ir visus atvykėlius vaišina. Kepykla jau porą šimtmečių priklauso Newen‘ų šeimai.

Mažutis nameliukas, jaukiai įsitaisęs prie Kew gardens. Vilioja užeiti didžiulėmis Kalėdiškai išdabintomis vitrinomis. O gražučiai saldėsiai prašyte prašosi paragaujami. Įtariu, kad vasarą čia įsibrauti nelengvas reikalas. Gandas pasklidęs apie šią viečikę po kiekvieną turistinį leidinį, todėl lankytojus traukia kaip bites prie medaus.

O gi žiemą čia truputėlį tuščiau ir smagiau. Ypač jei ateini po oficialiųjų tea time valandų. (t.y. Po 3 PM). Nusibaladoti į Kew Gardens, man buvo misija bevein neįmanoma, nes kaip tik uždarė Picadilly line, Traukinių maršrutas į Richmondą taip pat neveikė. Taigi kur buvus, kur nebuvus po kelių (-iokos) persėdimų šiaip ne taip ten nuvykau. Dar pasiemiau mini kompiuterį, kad be darbo nesedėčiau ir pasibaigiau savo Kelionių žurnalistikos rašinį. Va kokia aš šaunuolė.
Pakeliui susitikau Madoką, kuri iš esmės visada visur vėluoja ir kartu patraukėme ieškoti mūsų arbatinės bei kitų mūsų podruškių. Nesunku buvo atpažinti Senamadišką arbatos namelį su apšerkšnijusiais langais. Vos įžengus apsigaubiau jaukumu ir supratau, kad būten čia žiemą ir reikia popiečiauti su draugėmis. Viskas taip cute, miela ir nice, kad net neišeina jokių kitų būdvardžių sugalvoti. Oi mano dėstytojas nusiviltų už šitokį klišių naudojimą. Bet ką padarysi... Pasakų namelis. O mergaitės mėgsta pasakų namelius. Viskas raudonai Kalėdiškai išdabinta, eglišakiais apkaišyta, rusena didžiulis (turiu omeny tikrai DIDŽIULIS) akmeninis židinys, porcelianiai puodeliai išdailinti mėlynais ornamentais, garuoja arbata, šalimais pūpso minkštutėliai pyragėliai...

Storuliukės padavėjos, užsirišusios prijuostes aplink žvaliai zuja, arbatėlę pilsto. Kepiniai, sausainiai, tortai ir pyragai it iš močiutės krosnies ištraukti prekystalį puošia, akį vilioja.... O be visokių saldėsių - gardėsių yra dar ir vištienos, daržovių pyragų ir kitos rimtesnės užkandos.
Užsitepi grietinėlės ir braškinio džemo ant bandelės, kramsnoji ir plepi, plepi, plepi... Negali atsidžiaugti kaip gi iš tiesų yra gera būt mergaite ir turėti pačias geriausias pasaulyje drauges...
Tik deja ankstokai užsidaro močiutė savo fabrikėlį, apie 6 valandą. Pats laikas krapštytis, muturiuotis šaliką ir morališkai nusiteikti kelionei namo... Vėl į šaltį... Brrrr...


P.S. Kaip gerai, kad pagaliau pataisė Picadilly liniją.

Apie mano kitą arbatos ragavimą Claridges galima pasiskaityti čia.

Thursday, 9 December 2010

Meksikos dykumoje sužaliavo Los Cabos

Katalogas – tai geriausiai Los Cabos abibūdinantis žodis. Visur kur nepažvelgsi pamatysi parduodamą kataloginę atostogų svajonę. Prašmatnūs viešbučiai su baseinais, SPA centrais ir golfo aikštynais, pajūriu žingsniuojančios, rankomis susikibusios porelės, vestuvės ant jūros kranto, romantiškos vakarienės laive saulei leidžiantis, šeimos su vaikučiais it angelėliais krykštaujančiais vandenyje. Kažkodėl net žmonės čia lyg nužengę iš reklamų apie svajonių gyvenimą. Štai tokia ta Meksikos Riviera. Autobusiukas pro plačius vartus įsuka į žaliuojančią Sheraton viešbučio teritoriją. Iš kur čia tos palmės, jei ką tik peizažas labiau priminė mėnulį? Plytinčios dykumos, kaktusai ir plikos kalvos,- štai ką mačiau pro langą visą kelią iš oro uosto. Kaip sakoma degina saulė nenaudingą plotą. O čia štai prašom, žalia žalia kur dairais, spalvingiausiais žiedais krūmai apkaišyti.
Gamtos mylėtojai ir aktyvistai šiuo klausimu tikrai turėtų ir norėtų pasisakyti.
Kalbant apie Los Cabos egzistuoja dvi stovyklos. Išlepintieji bagoti ponai ir poniutės, kurie gali sau leisti čia atostogauti ir mielai tai daro. Jiems ir sukurta visa turismo infrastruktūra, dykumą pavertusi žydinčiu rojumi su horizonte šokčiojančiais delfinais bei uodega mojuojančiais banginiais. Ir žemės mylėtojai žalieji, kurie gina tų delfinų teises, saugo banginius nuo išnykimo, piktinasi besaikiu vandens eikvojimu golfo laukams drėkinti, ir niršta ant tų, kuriems visa tai sutverta. Sarmatos neturintys nelabieji gali mokėti amerikietiškas kainas ir džiaugtis visais komforto malonumais bei patogumais. Juos aptarnauja pigi vietinė darbo jėga, dirbanti už meksikietiškus atlyginimus. Ne tik gamtos niokojimas, bet dar ir žmonių išnaudojimas. Baiminamasi, kad greitai visas Baja Californijos pusiasalis Meksikos vakaruose bus vienas didžiulis turistinis Cabos.

Viskas plečiasi ir auga sparčiais tempais bei uoliai urbanizuojama. Jei koks atostogautojas iš 1970-ųjų (kai aplink tebuvo ranchos ir miesteliūkščiai iš penkių namų) netyčia čia užklystų, tikriausiai jį ištiktų širdies smūgis arba bent jau mažų mažiausiai pagalvotų, jog supainiojo vietoves. Nuo 1973-ųjų, kai buvo nutiestas Bajos greitkelis, progresas nesnaudė. Viešbučiai vienas paskui kitą augo it ant mielių.
Karštas klimatas ir 360 saulėtų dienų per metus vilioja poilsio bei pramogų mėgėjus bet kuriuo metų laiku. Tiesa vasarą, ypač rugjūtį čia patampa gerokai per karšta, tačiau net ir tada žmonių paplūdimiuose netrūksta.

Visa turistinės teritorijos esmė yra du miesteliai Cabo San Lucas ir Jose del Cabo bei tarp jų nusidriekęs 32 km koridorius, vadinamas Los Cabos. Čia stūkso pagarbiais atstumais nutolę viešbučių kompleksai, sukurdami izoliacijos ir privatumo atmosferą. Ne veltui juos labai pamėgę Holivudo žvaigždūnai, mat net paparacių blykstė čia jų nepasiekia.

Cabo San Lucas - didesnysis miestelis.
Jis susideda iš galybės turistams reikalingų dalykų. T.y. viešbučių, parduotuvių, restoranų, barų, naktinkių klubų, vilų ir tenykščių gyventojų kuklesnių namelių. Taipogi jame yra labai svarbi prieplauka, kur užsuka kruiziniai laivai, keltai ir išplaukia pilnos valtys turistų banginių įkandin. Ai, dar yra ir stiklo dirbtuvė, labai rekomenduojama aplankyti (čia taip perskaičiau kelionių lankstinuke ir keistai suklapsėjau akimis).

Jose del Cabo - senesnis, mažesnis, tykesnis, meksikietiškesnis ir pigesnis miesteliukas. Yra jame bažnytėlė, plaza bei turgelis. Taip pat šaunių restoranėlių.
Netoliese plyti pelkynė, oficialiai vadinama draustiniu, kur paukščių mylėtojai gali į valias stebėti pelikanus bei flamingus. Šiaip ar taip beveik viskas šioje Meksikos dalyje yra draustinis. Gamta saugoma, kviečiama ją remti ir tausoti. Kaip smagu, kad begalinės viešbučių statybos atneša tų reikiamų pajamų draustiniui išsaugoti.
Važiavau į Los Cabos su keliais tikslais. Nei vienas iš jų nebuvo meksikietiškumo paieškos. Būtų kvaila ir nelogiška jo čia ieškoti. Aš kaip žinia esu didelė aktyvių atostogų mėgėja. Vis noriu ką nors veikti, žiūrėti, daryti… Per šias dešimties dienų atostogas Meksikoje pabuvau Guadalajaroj, Mexico city, Puebloj, Manzanillo ir dabar Los Cabos. Taigi negalima manęs kaltinti, kad bent dvi dienas pageidavau visiškai nieko neveikti, o ne vien kultūros ieškoti. Pirmiausia norėjau ramybės, tinginiavimo, drybsojimo su knyga, komforto, patogumo, paduoto kokteilio prie baseino ir pasivaikščiojimo pajūriu. Antra, buvo smalsu kuo ypatingas tas Los Cabos, nes šis pavadinimas vis prasprūsdavo pro akis spaudoje, paminint viena kitą žvaigždutę (pavyzdžiui Jenifer Aniston) ir pabrėžiant kaip čia brangu.
Brangumas yra reliatyvus dalykas. Europietiškom kainom, uždirbant eurus ir svarus, manau ne taip jau ir brangu. Mano Sheraton siūlė apsistoti trims naktims už 300 svarų bei davė 200 dolerių kreditą maistui ir gėrimams. Taigi galima sakyti all inclusive penkių žvaigždučių viešbutyje tekainavo po 100 svarų dienai. Ot gerą reklamą darau Sheratonui. Deja nieks man už tai nepadėkos. Brangiausias dalykas buvo taksi iš viešbučio į oro uostą, Kai registratūra pasakė, kad kaina yra 45 doleriai, man atvipo žandikaulis. Į viešbutį iš oro uosto važiavau taksi mikriuku ir mokėjau tik 15 dolerių. Žinoma labai norint galima taupyti, rasti kompanjonų taxi dalintis, eiti ieškoti autobuso ir panašiai, ko nedariau. Šiaip ar taip kelionė iki oro uosto dykumomis trunka apie 40 minučių. Vis gi netrumpas kelias ir vežti vieną keliautoją nelabai apsimoka. Viešbutis buvo kaip sakoma in the middle of nowhere. Nusidriekęs tolyn nuo jūros ir apsuptas palmių. Mažos vilos(arba Haziendos) išsibarsčiusios bele kaip ir sukuriančios mini meksikietišką miestelį.
Tik maža dalis namelių turi aikčioti verčiantį vaizdą į jūrą. Jei jau vila yra pirmoje eilėje ir galima grožėtis jūra, tai reiškia, kad galima grožėtis ir baseinu, su visais po langais zujančiai žmonėmis. Mano kambarys buvo antroj eilėj, turėjo šiokį tokį vaizdą į jūrą ir jokio vaizdo į baseiną. Tik pro palmių viršūnes matėsi bangų keteros. Na o tolesnės eilės jau nelabai turi kokį ten vaizdą, nebent į palmes ir fontanus. Bet turint omeny, kad tam kambary nelabai daug laiko praleidi, tai nedidelis ir skirtumas, o kainų atžvilgiu sutaupai.
Kas be ko, gausaus savo laisvalaikio metu gerai apžiūrėjau ir išnagrinėjau pakrantę bei viešbučiui priklausančią teritoriją, įskaitant pastatytus ir statomus golfo laukus. Šen bei ten iškilusios uolos buvo tankiai nutūptos paukščių, kurie draugiškai (o gal ne?) suklego vos man prisiartinus.
Po smėlį bėgiojo krabai ar voliojosi nelaimėlės į krantą išmestos medūzos. Tačiau jokių kriauklelių ar akmenėlių neradau. Netgi mačiau banginio uodegą ir trykštančias čiurkšles nuo kranto. Puikus įrodymas, kad akinių man dar nereikia.
Dabar pasakysiu atvirai savo subjektyvią nuomonę apie šį regioną. Gyvenant Europoj į Los Cabos trenktis tikrai būtų kvaila, nes Sardinija, Algarvė Portugalijoje ar Bretanė Prancūzijoje gamtos atžvilgiu tikrai gražesnės, ir ne tiek urbanizuotos.
Kultūros atžvilgiu Los Cabos irgi ne kas. Jei kokią kultūrą ir atrasite, tai nebent amerikiečių, kurie čia suskrenda čarteriais reisais. Yra juokas toks apie amerikiečius: Keliaudami į kitas šalis jie nepaliauja stebėtis, kodėl nepaisant viso progreso žmonės vis dar šneka užsienietiškai. O štai Los Cabos visi šneka amerikietiškai ir netgi supranta jų slebezavojimą ispaniškai. Reikia išgirsti amerikietį tariantį Muchas Gracias ir suprasite apie ką kalbu. Be to ir maistas kaip namie, subalansuotas amerikiečių skoniui, sintetiška, ne per aštru, burgeriai su salsa. Taigi apsirėdę gėlėtais šortais (arba su palmėmis, kaip kam labiau patinka) gulinėja jie pajūry ir Pinacoladas geria. Vos rytui išaušus prasideda Happy hour ir galima gauti du kokteilius už vieną. Tiesa sakant, ką daugiau čia ir beveiksi? Jūros bangos tokios didelės, kad tik kamikadzė gali lįsti į vandenį. Vis dėlto tie kurie nepriklauso senukų/įsimylėjusių porų/vaikų kategorijai kartais įsidrąsina bristi jūron. Mat jei praneri pro gigantiškas, į krantą besiplakančias bangas, kiek toliau visai ramu. Tačiau dar reikia ir atgal į krantą kažkaip sugrįžti. Na čia tikriausiai neria tie, kurie pritrūksta adrenalino ir ekstrymo besivoliodami aplink baseiną. Dar karts nuo karto užsuka banglentininkai, kurie dažniausiai pusvalandį stovi ant kranto įdėmiai stebėdami vandenį, tada netikėtai pasileidžia bėgti, greit užšoka ant kokios mažesnės bangelės ir pargryžta atgalios. Tuomet toliau, laukia ir kartoja tą pačią procedūrą. Nepasisekė tik vienam mažam šuniukui, kuris išėjo su šeimininkais pasivaikščioti. Pasigavo jį bangos ir nusinešė į jūrą. Šoko šeiminkas gelbėti – pats vos nepriburbuliavo, bet sučiupo savo besiblaškantį augintinį ir plojant susirinkusiai miniai išnešė į krantą. Dirbtinio kvėpavimo neprireikė.
Jei jau nieko neveikimas galutinai įgrista ir žmoneliai prisiverčia atsikelti beigi pajudinti išpampusius pilvus, tuomet galima leistis į smagumų ir įdomybių paieškas. Vietiniai gyventojai jau seniai suprato, kad turistų linksmininimas ir visokių niekų pardavinėjimas yra puikus pajamų šaltinis. Tiesą sakant daug ir nenuveiksi tokioj dykynėj. Arba užsiimsi narkotikų bizniu, arba medžiosi turistus. O juk amerikiečiai už pramogas ir dirbinius moka noriai ir tiek, kiek paprašyti.
Kai prie manęs priėjo pardavėjas viešbučio paplūdimyje (čia turbūt koks licenzijuotas) ir pasiūlė karolius suvertus iš akmenų/spalvotų rutuliukų/plastmasinių karoliukų už 40 dolerių, pagalvojau gal juokauja.. Kažkur kitur mačiau panašų šlamštą daugiausia po 10 dolerių, o kartą pirkau tikrų perlų auskarus už 3 dolerius. Taigi tik sunervino mane jis ir nupėdino sau toliau. Šalimais amerikiečių porelė derėjosi, kad parduotų du po 40 (t.y. 20 each), bet pardavėjas nenusleido. Na iš tiesų, jei randi mulkį, kuris nuperka bent vieną daiktą už tokią kainą, kam vargintis pardavinėti pigiau? Paskaičiuokime, jei parduodame penkis gaminius po 40 dolerių, jau štai 200 dolerių per dieną kišenėje. Neprastas uždarbis sakyčiau, jei ofise administratoriais dirbantys žmonės Meksikoje uždirba apie 800 dolerių per mėnesį. Šiaip ar taip derėtis su pardavėjais visada galima ir primygtinai rekomenduojama. Drąsiai reikia mušti kainą bent per pusę.
Nežinau ko aš čia leidausi į tą matematiką. Grįžkime geriau prie Los Cabos įspūdžių.


Turistams čia siūloma plati atrakcijų ir pramogų gama.

Pirmiausia žinoma banginių stebėjimo kruizai. Anie migruoja į Cortes jūrą dažniausiai sausio - kovo mėnesiais, bet ir šiaip yra ten nuolatinių gyventojų. Susėda turistai į valtis ir plaukia šokčiodami per bangas ieškoti banginio. Tokį aptikę valtys sustoja pusračiu, o laimingi keleiviai mosikuoja, fotografuoja ir stengiasi paliesti eksponatą. Banginis mosteli kelis kartus uodega ir nuplaukia. Adios Amigos - apžiūra baigta. Apart banginių čia ir kitos faunos bei floros netūksta. Priskaičiuota, kad Baja Californijoj gyvena 600 rūšių paukščių, 800 rūšių žuvų ir auga 4000 augalų rūšių (įdomų kiek iš jų sudaro kaktusai?).
Kita populiari atrakcija yra žvejojimas.
Banginiai kas be ko yra nykstanti rūšis ir labai saugomi, taigi žvejoja ne juosius. Šiaip galima pasigauti įvairiausių gigantiškų jūrinių žuvų, pavyzdžiui tuno. Dėl tų žuvų net buvo kilęs konfliktas su Japonais, kurie mėgo pažvejoti Meksikos apylinkėse ir gerokai sumažino žuvų kiekį.

Nepamirškime ir visų piniguočių mylimo sporto - golfo. Laukai vienas kitą lenkia gražumu ir įmantrumu. Nusidriekę palei pakrantes ant uolų ar kokiose jaukiose oazėse. Entuziastai tikrai gali pasigrožėti vaizdais iki soties, net kamuoliuką ne visada pataiko užsižiopsoję.

Kaip lietuvių liaudies patarlė byloja – kas vienam molis, kitam brolis. Taip ir su tom didelėm bangom, jos tikras brolis banglentininkams, kurie čia būriais suvažiuoja ir pro jų banglentes oro uoste vos prasibrauni… Tuo tarpu paprasti piliečiai labai atsargiai turi rinktis kur lįsti į vandenį. Maudymuisi skirtų paplūdimių čia ne itin ir daug. Visur kabo jei ne juoda tai mažų mažiausiai raudona vėliava, skelbianti pavojų!
Populiariausias ir tinkamas maudymuisi yra Lover’s beach (kaip gražiai ispaniškai skamba Playa del amor arba lietuviškai - įsimylėjėlių paplūdimys). Į jį reikia plaukti vandens taxi arba kokia kita vandeny plūduriuojančia priemone (pvz su stikliniu dugnu). Mat anas yra įsispraudęs tarp uolų ir pėsčiom nelabai ten nukeliausi. Baisiai gražu čia ir romantiška. Aš taip girdėjau, pati nebuvau. Yra čia savaime suprantama ir skyrybų paplūdimys. Jame vat maudytis pavojinga.
Tik kaip visada problemėlė - nelabai įsitenka mažam plote visi norintys pakliūti. Suguža masiškai su valtimis, tai tiek ten tos ir romantikos...

Stūkso netoliese ir bangų glamonėjama žymioji uola su arka. Galima turą pasidaryti bei panardyti tuo pačiu. Jau truputį gailiuosi, kad nenuplaukiau pasižvalgyti, būčiau bent akį užmetusi. Gražiai atrodo nuotraukose. Taip pat yra Medano pliažas, esantis Cabo San Lucas ir apstus viešbučių bei pilnutėlis žmonių. Medano yra The place to be, jei nenorite nuobodžiauti ir ieškote naujų draugų bei draugių.
Kaip supratote, jei jau kur bus galima maudytis, tai ir norinčiųjų pakankamai atsiras. O jei norite ramybės, tuomet į milžiniškas bangas galėsite žiūrėti nuo kranto ir svajoti akimis sekdami rausvėjančius debesis horizonte.
Taip darau ir aš. Susirangau tuščiame pliaže ant gulto ir stebiu bangų šokį... Po 30-ties laipsnių karščio, vakaro vėsa itin maloni. Sūrus vėjas slysta odos paviršiumi. Balti vandens purslai vis priartėja, nutolsta, priatėja, nutolsta... Ir greit imu jaustis tarsi kitame pasaulyje. Kur ramu ir gera. Nėra nieko daugiau, tik jūra ir rausvėjantis dangus... Temsta čia anksti. Pajūryje užsidega deglai ir išnešami stalai. Ruošiamasi ir puošiamasi romantiškoms vakarienėms bei vakaro linksmybėms.
Reikia pažymėti, kad Baja California (su visom Los Cabos) nubalsuota kaip viena saugiausių vietovių Meksikoje. Mafijozai tikriausiai tingi dirbti per atostogas.
............................................................................................................
Užverčiame paskutinį katalogo puslapį ir paliekame ant stalo.
Kaip gražiai pas mus už lango krenta snaigės ir spaudžia šaltukas.