Friday, 8 December 2017

Kelionė Automobiliu po Ameriką (JAV) - 6 diena - Balionai Didžiąjame Kanjone

Antroji diena Didžiąjame Kanjone išaušo giedresnė ir saulėtesnė. Tiesiog tobula draugės gimtadienio fotosesijai. Pasipuošėm gražiausiom suknelėm, pasidažėm, susišiaušėm plaukus is susirinkom iš vakaro pripūstus balionus. Sugrūsti juos mašinos vidun buvo nelengvas reikalas, bet šiaip ne taip pavyko. Nuo mūsų Indėniško viešbučio iki kanjono buvo apie 20 minučių kelio. Visą tą laiką vairavau nieko nematydama per galinį veidrodėlį. Įdomu ką būtų sakiusi policija, jei būtų pakeliui mus sustabdžius? 
Atvykę džiaugsmingai išsitraukėm visą balionų turinį ir nustraksėjom link kanjono krašto. Galvojom prijuokinsim turistus, nes dviejų blondinių reginys su rožiniais balionais nėra labai įprastas. Tačiau niekas nekreipė į mus nei mažiausio dėmesio. Tikriausiai pripratę prie keistuolių. Mums savo ruožtu neįprasta pasirodė tai, kad fotosesijoms buvo daugybė erdvės. Žmonės stovėjo susigrūdę apžvalgos aikštelėse vietoj to, kad žengtų kelis žingsnius į šoną ir patyrinėtų nuošalesnius takelius. Tai tikrai maloniai nustebino, nes aš visą laiką galvojau, kad Grand Canyon yra turistų sangrūda ir per žmones jo grožio net nesimato. Nieko panašaus, paeini 10 metrų į šalį ir visas kanjonas vien tik tau. Gal ir ilgiau būtume pasimėgave jo didybe, bet buvo labai karšta ir nuo fotosesijos greit suplukom. 
Dar pasiteiravom ar galima paleisti tuos balionus skristi pavėjui, nešant į dangų draugės svajones. Bet darbuotojai nesuprato tokio užmojo ir griežtai uždraudė taip daryti. Todėl pakeliui sustojome prie kažkokio mažo kanjonėlio, kuris visai tiko tam reikalui. Deja balionai labai toli nenuskrido ir subliuško ant dygliuoto krūmo, bet pats paleidimo momentas buvo labai įspūdingas.
Pats smagiausias dalykas buvo, kad netoliese papuošalais prekiavęs indėnas, visą šį laiką stebėjęs mus iš tolo, besėdant į mašiną priėjo pasveikinti draugės su gimtadieniu. Ant rankos užrišo paties vertą apyrankę ir palinkėjo kuo didžiausios sėkmės. Jos lydimos ir iškeliavom į Sedoną.
Pakeliui pravažiavom Flagstaff miestelį, kuris kaip tik yra ant Route 66 atkarpos. Pakelės pilnos motelių, Diners bei suvenyrų parduotuvių. 
Aš greit pagooglinau, ką dėdė internetas rekomenduoja pietums, nes šitam mietely tikriausiai kiekvienam gyventojui tenka po užkandinę. Geros naujienos žinoma buvo, kad pagaliau civilizacija ir nebereikės graužt agurkų. Nors šiaip jau ta agurkų ir pomidorų dieta nacionainiuose parkuose išėjo į sveikatą. Pagal rekomendavijas sustojom MartAnnes Breakfast Place su raudonom sienom, ryškiais paveikslais su kaukolėm iš Meksikos mirusiųjų dienos (Day of the Dead) ir šmaikščiais padavėjais. 
Noriu paminėti, kad Amerikiečiai galvoja jog Day of the Dead yra labai cool thing ir šią  tradiciją komerciškai pasiskolino ir perdarė savaip. Todėl nieko stebėtino, kad kaukolė su sombrero yra visai įprastas meno kūrinys papuošti pakelės Diner sienas. Buvom palydėtos prie spalvoto staliuko ir netrukus prieš akis atsirado dvi  gigantiškos Mimozos (šampanas su apelsinų sultim, kas nežinot). Pamatę kokteilių dydį supratom, kad ir maisto porcijos bus nemenkos. Užsisakėm blynų (kažkokios sveikuoliškos variacijos) at kurių man niekad negana sviesto ir Meksikietiškos makliavonės su pupelėm, avokadais ir kiaušiniais

Gimtadienio paminėjimas pavyko puikiai ir linksmai. 
Be galo džiaugėmės pagaliau sustoję bent jau kažkokiam Diner, nes iki šiol kiekvieną rytą atsibusdavom su viltim kur nors skaniai pusryčiauti, bet po to kažkaip užgaišdavom ir skubėdavom tolyn, kad įveiktume dienos maršrutą. Kaip sakoma the best things come for those who wait

No comments:

Post a Comment