Tuesday, 22 December 2015

The Book of Mormons

Seniai čia jau nieko nerašiau apie teatrą, tai pamaniau pasidalinsiu įspūdžiais apie Book of Mormons. Vis išbraukinėju kokius nors miuziklus iš savo sąrašo, ir ne tiek daug jų nematytų yra belikę. Šitas sukurtas South Park kūrėjų ir nors juokingas kartais gali būti truputį too much. Kažkaip vienaip žiūrisi tas humoras filmuke ir visai kitaip ant scenos. Istorijos esmė, kaip Mormonų misionieriai nuvažiavo skleisti Dievo žodžio į Ugandą ir kas paskui nutiko. Žinoma, kad gali nutikti visokiausių nesusipratimų, kai į misionierius suporuojami itin savim pasitikintis aukštas blondinas ir jo akiniuotas sekėjas, apsidžiaugęs jog pagaliau turi draugą. Juokai iš operos: Afrikos kaime, ŽIV užsikrėtusiems žmonėms, kurie tiki, jog ligą galima išgydyti santykiaujant su mažais vaikais, mormonų misionierus ima aiškinti, kad geriau santykiauti su varlėm. Tai gal kokios močiutės į tokį spektaklį geriau nesivesti. 
O šiaip tai smagi choreografija, puiki muzika ir linksmas iki absurdo. Kažkada jis pelnė nemažai apdovaojimų, įskaitant geriausią scenarijų ir režisūrą. 

Tuesday, 8 December 2015

Helsinkio dangaus spalvos ir truputis skonio

Taip kartais nutinka, kad grožį pamatai tik iš trečio karto. Nemeluosiu pirmus kartus, kai čia lankiausi buvo taip šalta, kad nenorėjau lipti iš taksi. Šį kartą atvirkščiai, nemačiau prasmės važinėti, kai galima pasivaikščioti. Tuo labiau, kad man reikiamos vietos palankiai išsidėsčiusios penkiolikos minučių atstumais. Net ir Juuri restoranas, kur galima ragauti Skandinaviškas Tapas, arba kitaip tariant Sapas. Mažas porcijėles virėjo vaizduotės maisto. Kaip taisyklė visi virėjai-kūrėjai beeksperimentuodami vistiek kiekvieną patiekalą paverčia kokia nors piure. Taip atsiranda Silkės putėsiai, grybų kremas ir piene virtos ropės su burokėlių trupiniais. Na gerai, jau gerai prie visų šių košyčių jis dar išrado žuvies dešrą, kurios skonis tiesiog buvo kaip dešros ir net ėmiau abejoti ar iš tiesų ten žuvis. Bet beliko tik pasitikėti padavėjom. O šiaip Helsinkyje smagu, kad visi be jokių problemų šneka angliškai ir net visi internetiniai puslapiai siūlo anglų kalbą. Sutaupo labai daug laiko beieškant kur pavalgyti. Nemanykit pagal mano nuotraukas, kad Helsinkis yra kažkoks vandeny tyvuliuojantis mažas žemės lopinėlis. Tiesiog man šita pakrantės atkarpa pasirodė gražiausia ir įkvepiančiausia. O visur kitur įprasti Skandinaviški motyvai, tvarkingi namukai, vienodais kvadratiniais langais ir prisiparkavę kruiziniai laivai. Bei daugybė šiaurinio vaikščiojimo propaguotojų su lazdomis ir šunimis. Helsinkis šį kartą man pasirodė labai naminis. Viešbučio nuopelnas. Net nesinori kol kas išvykti.