Thursday, 8 October 2015

Šri Lanka: Arbatos plantacijos, Nuwara Eliya


Aš visuomet nieko prieš sužinoti kaip vieni ar kiti dalykai atkeliauja iki mūsų, apie jų rūšis ir įvairovę. Ypač lankantis tose šalyse, kurios didžiuojasi kokiu nors produktu. Kaip antai Tekila Meksikoje, Cigarai Kuboje ar arbata Šri Lankoje.
Mūsų  kelionės maršrutas tęsėsi nuo Kandi iki Ella miestelio. Atstumas nėra labai didelis, bet Šri Lankoje eismas vyksta ypač lėtai. Keliai siauri, vingiuoti, dažniausiai eina per kalnus. Grūstys neišvengiamos. Taigi kelionė iš vieno taško į kitą trunka beveik visą dieną. Ypač kai smalsios turistės nori viską pakeliui apžiūrėti bei nufotografuoti.


Arbata yra vienas iš Šri Lankos pasidižiavimų beigi uždarbio šaltinių. Didžiulės plantacijos driekiasi per Nuwara Eliya regioną. O vienas labiausiai fotografuojamų dalykų (po dramblių ir Budos statulų) yra arbatos rinkėjos. Pasipuošusios ryškiais sarias ir kraunančius smulkius arbatos lapelius į milžiniškus krepšius ant pečių. Oranžinai, rausvi, žysdri siluetai mirguliuoja vaiskaus žalumo jūroje. Kažkodėl arbatą skina tik moterys.


Jauna mergina švytuodama žydru sariu pasitinka mus prie arbatos fabriko įėjimo ir guviai beria žodžius.  Tradicinė ekskursija paaiškina kaip džiovinama, rūšiuojama ir pakuojama arbata. Parodomi visokiausi agregatai ir įvairaus sausumo bei žalumo lapeliai. Visas kelias nuo lapelio iki pakelio. Be abejo viskas vaikinuojama karštu arbatos puodaliu terasoje su vaizdais į kalnus.


Kažkada buvusi viena mėgstamiausių britų kolonistų vieta - Nuwara Eliya vis dar vadinama Mažąja Anglija. Čia galima pamatyti kolonijinės statybos namų. Regionas išsiskiria ypatinga ramybe, harmonija, didingais kalnais ir arbatos kvapu tryvrančiu ore. Klimatas taip pat vėsesnis ir drėgnesnis, nei nusileidus į slėnį.


Taip pat šiame regione netrūksta krioklių, prie vieno iš jų ir sustojome. Nebeatsimenu ar jis didžiausias, ar tiesiog buvo pakeliui. Bet įspūdį paliko. Tiesa, teko truputėlį iki jo paėjėti šlaitu.

Monday, 5 October 2015

Ruduo Oxfordshire

Medžiai mums tuoj parodys, kaip lengvai turėtume paleisti tai, kas mums nebereikalinga. Vien tik tam, kad pavasarį vėl pražystų ir pradėtų naują ciklą. 
Mes šiandien turėjom nueiti 13.5 km maršrutą, bet tiek kartų pasiklydom, kad tikriausiai nuėjom kokį 20 km besisukiodami ratais.
Savo pasivaikščiojimą pradėjome perėję tiltą, nuo kurio matėsi sekmadieniaujantys apylinkių gyventojai. Kas plaukiojo laiveliais, kas baidarėmis, kas žvejojo, kas vaikėsi šunis… Kaimo atmosfera ir užsiemimai taip skiriasi nuo miesto. Tikriausiai pusė mano Londono pažįstamų šiuo metu apsipirkinėjo, buvo užstrigę kamštyje ar pietavo kokiame nors a la trendy restorane. Kaime tuo tarpu gyvenimas atrodė kur kas lėtesnis, laikas tarsi sustojo. Žingsniavome pro mažus raudonų plytų namelius su išpuoselėtais sodais, kuriuose buvo tiek detalių, kad norėdavosi sustoti ir apžiūrėti kiekvieną žiedelį. Vėliau pasiekėm mišką ant aukšto upės skardžio. Lapai dar tik pradėję geltonuoti mirguliavo saulėje. Užkopėme ant kalvos trumpai pertraukėlei ir džiaugėmės panorama.  Tolumoje per kalvas vingiavo upė. Atsikvėpę leidomės žemyn, vėl per mišką, per laukus, per kitą miestelį su išpuoselėtais sodais. Kelis kartus pasiklydome. Viena iš jų bandėme surasti kelią įkyriai mūkiant karvėms už tvoros, kas tikrai nepadėjo susikaupti. Vėliau buvom aploti šunų. Laimei radom kelią ten kur reikėjo. 
Grįžau be gall laminga ir atsigavus, su lengvu nuovargiu, kuris tik reiškė, kad diena praėjo smagiai. 
Jei kas norėtumėt pakartoti mūsų maršrutą, tai jis yra čia. Ir apskritai, Walking Club yra puikus puslapis vaikščiotojams - gamtos mėgėjams.