Friday, 23 September 2016

Marokietiška arbata svečiuose pas berberus

Bevažinėjant po kalnus atėjo laikas pailsėti ir sustoti puodeliui (tiksliau mažai stiklinaitei) arbatos. Viena iš populiariausių ekskursijų ir sustojimo stotelių Maroke yra apsilankymas pas berberus, kaimelių ar dykumų gyventojus, kurie yra tarsi atskira respublika ir turi savo kalbą. Jų namai, molinės trobelės beveik be baldų, tik su kilimais ir pagalvėlėm. Kaip suprantu mielai pasidaro šiokį tokį biznį iš turistų. Tačiau bet kokiu atveju Maroko žmonės labai šilti ir svetingi. 
Arbata ruošiama mėtas maišant su kitomis žolelėmis, pridedant daug cukraus. Be abejo ji turi būti pilama į mažą stiklinaitę, laikant aukštai iškeltą arbatinuką. Nežinau ką tai duoda skoniui, bet tikriausiai suteikia ypatingumo. 



Thursday, 8 September 2016

Šveicarija: Sion vynuogynai ir pilys



- Aš esu pragmatikas, - sako mano draugas, kuris įsitikinęs, kad reikia visur ir visada nešiotis neperšlampamą aprangą. 
- Žinoma, tu jau ketvirta diena prognozuoji lietų.
- Na vakar naktį dar ir kaip žaibavo su didžiausia perkūnija. Negali sakyti, kad aš neteisus. 
- Kokiom 5 valandom vėluojančiai teisus. 

Prognozės ir šiandienai eilinį kartą rodė lietų, o debesys atrodė itin žemai. Todėl iš šortų peršokau į džinsus, į kuprinę įsidėjau striukę ir nusiteikiau ramiai dienai vaikštinėjant po Sion miestelį ir geriant kavą. 

- Ar pažiūrėjai kokių muziejų. Ką ten galima nuveikti? 
- Na yra pilis ir bažnyčia ant kalvų. Bet va radau tokį nediduką dviejų valandų pasivaikščiojimą po vyuogynus ir ežeriuką. Gal spėtume prieš lietų? 
- Ne, ne, šiandien jokio vaikščiojimo. Mano super laikrodis rodo, kad po dviejų dienų work out man reikia ilsėtis 24 valandas. 
- Išties protingas laikrodis. Bet čia gi visai greitas pasivaikščiojimas.
- Tai vynuogynai ne ant kalno šlaitų?
- Na, kaip ir ant šlaitų, bet tikriausiai eina tiesus takelis pagal drėkinimo kanalą.
- Nėra Šveicarijoj lygių takelių. Patikėk manim!

Na, dėl takelių jis neklydo, visi jie veda į kalną. Dažniausiai į itin statų kalną. Nelaimei dėl oro jis buvo neteisus. Jokio lietaus nei ženklo, 25C (ar net daugiau) karštis ir plieskianti saulė. Taip, turistinės brošūros teigia, kad Sion yra saulėčiausia vieta Šveicarijoje. Savo kailiu ir prakaitu įsitikinau, kad jos tikrai nemeluoja. 

McDonalde nusipirkę kas kavos, kas ledų, nes tiesą sakant ką daugiau ten bepirkti, patraukėme link mūsų trumpojo pasivaikšiojimo tako. Jis jau nuo pirmo žingsnio kilo aukštyn, iš pradžių miestelio gatvėmis, vėliau vynuogyais, o dar vėliau miškais. Kuo toliau tuo stačiau. 





Tiesa buvo ir lygių vietų, ratas aplink ežeriuką tankiai apaugusį nendrėmis. 



- Ar tu tikras, kad mes einam teisingu keliu?, - vis klausinėjau. 
- Čia yra tik vienintelis kelias, ir jis veda tik į viršų. 
- Ne, aš įsitikinusi, kad čia negali būti tas kelias. 
- Nieko sau išsirinkai lengvą pasivaikščiojimą. Mano superlaikrodis šoke, jo visa sistema perkaito, nes dabar turėtų būti mano 24 valandų ilsėjimosi laikotarpis atstatyti jėgas. 

Įvairiose kalno vietose aptikome keisčiausių sportavimui skirtų agregatų. Vieni atrodė kaip grybai, kiti - spalvoti basliai sukasti į žemę, kuriuos reikia apibėgti. 

- Kažkaip nesimato jokių sporto entuziastų. Kaip ir visada mes vieninteliai žmonės, kur beeitume. 
- Gi pirmadienis, - visi darbe!



Po pusantros valandos nesibaigiančio kopimo, kibirų prakaito, perkaitusios galvos. Pagaliau pasiekėm aukščiausią tašką, kur stūksojo didingi pilies griuvėsiai. Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, o jie tebestovi dar vis. Tiesa, mane labiau nudžiugino suoliukas, nuo kurio neketinau greitu laiku keltis. 

Kol ilsiuosi ant suoliuko, galiu truputėlį papasakoti apie Sion miestelį, kuris palyginus su iki šiol matytais yra gan nemažas, su visais 33,000 gyventojų. Aplink intensyviai vyksta statybos ir plakatai reklamuoja butus su vienas už kitą gražesniais vaizdais. Kol net pamatų nėra, kol kas pastatomas bokštelis su kopėčiom, kad galima būtų susidaryti įspūdį. O senoji dalis labai jauki ir dvelkianti viduramžių dvasia. Skiriamasis bruožas  - dvi kalvos. Ant vienos pilies liekanos, o kitos bažnyčia. Mes tuo tarpu buvome ant trečios kalvos, su nelabai svarbiomis pilies liekanomis apie kurias daug informacijos neradau. 



- Jeigu nori valgyti, mes turim nusileist nuo šito kalno iki 14.00 valandos, nes gali būti, kad viskas užsidays iki kokių 17.00. Gal jau pailsėjai? 

Gilus atodūsis. 

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad vis dėlto yra lygių takų palei vynuogynus aplink Sion, einančių palei drėkinimo upelius, vadinamus bisses. Tik kažkodėl mes išsirinkom stačiausią. 
Laimei nusileisti buvo lengviau nei pakilti. Nors galvojau, kad tuoj gausiu saulės smūgį. Juk nepasiemiau skrybėlės. Gi prognozavo lietų visą dieną!

Iš neturtingųjų pokalbių Šveicarijoje:

- Skaitau Trip Advisor ir jie turi burgerius, picą, kiniečius ir etiopijos virtuvę.
- Aš norėčiau kažko labiau šveicariško. 
- Suprantu, kad tu norėtum daugiau sūrio. Bet vienu piniginiu ženkliuku pažymeti restoranai  reiškia ne daugiau 20 Frankų už pietus. Nori kad paskaityčiau iš trijų ženkliukų kategorijos? 
- Aha, įdomumo dėlei. 
- Na, vienas Šveicariškas restoranas uždarytas. O kitas kažkoks Japoniškas sushi. 
- Tik du restoranai?
- Ar pastebėjai kokio dydžio šis miestelis? 
- Gerai, tai einam valgyti to burgerio. 

Jis pasirodo buvo prie stoties, kurią sugebėjome dar ne iš karto rasti, nors ryte iš ten atvažiavom. Tikrai buvo perkaitusi galva. Burgeris beje buvo skanus. Labai jau taikiu pavadinimu Šventa Karvė, turint omeny kad kepamos vargšelės, kurios ką tik laigė po kalnus su varpeliais: http://www.holycow.ch. Taip, taip nusižengiau savo vegetarinei dietai, nes burgeriams atsilaikyti negaliu. Ir dar jie turėjo labai skanios persikų Ice Tea. 

Kad galutinai atgautume jėgas, prisėdome lauko kavinėje kavos. Ir tada jau buvome pasiruošę vėl kopti. 

Miesto gatvele pakilę aukštyn atsidūrėme tarp dviejų kalvų. Ta, kur su bažnyčia buvo žemesnė. Taigi pradėjome nuo aukštesnės. Nes juk visada reikia pradėti nuo sunkesnių dalykų. Tourbillon pilis pastatyta XIII amžiuje ne itin gerai atlaikė karus, nors ir atrodo kaip itin atspari tvirtovė. 





- Nežiau kaip jie nesugebėjo apsiginti su tomis pilimis ant kalnų? Gi jų neįmanoma pasiekti.
- Gal jie visi numirė iš bado arba troškulio?
- Hm.. Įdomu kaip jie gaudavo vandens? Gi nekasdavo šulinio per visą kalno aukštį. 

Ir ką jūs manote? Taip, būtent kasdavo! Bent jau Google tuo įsitikinęs. 




Po pirmojo pasilaipiojimo, užkopti į pilį buvo vieni juokai. O vaizdai atsivėre nepaprastai gražūs. 

Į trečią kalvą, su bažnyčia užkopiau viena ir ji buvo lengviausia. Tuo tarpu draugas klausė laikrodžio instrukcijų ir bandė atgauti kvapą. Koplyčia buvo itin senovinė, puošta viduramžių paveikslais, kuriuose Jėzus ir šventieji atrodė lyg iš siaubo filmo. Todėl pasimeldžiau tik mergelei Marijai, ji ten vienintelė negąsdinančiai atrodė. 





Tuo mūsų kopinėjimas ir baigėsi. Sion miestelis man nepaprastai patiko, nepaisant visų vargų, nuovargio ir karščio. Tikrai rekomeduoju aplankyti. Tos pilys ir senos gatvelės skleidžia senovinę dvasią ir pasakoja istorijas. Vynuogynai irgi prideda šarmo. 



Kelionė atgal buvo kupina klegesio. Visi mokiniai baigę pamokas kaip tik grįžinėjo į savo miestelius. 

Na, o paskutinę dieną Šveicarijoje praleidau balkone, bandydama atsižiūrėti į kalnus. 

- Taip ir sėdėsi tam balkone visą dieną? Gal nori pažiūrėti filmą?
- Tu rimtai? Siūlai man žiūrėti į mažą televizoriaus ekraną vietoj šito grožio? 



Beeinant į stotį pagaliau pasirodė žadėtasis lietus. Dangus verkė kartu su manim. O į Londoną parsivežiau saulę. Grožis vis dar tebestovi prieš akis, ypač vakarais, kai einu miegoti. 

Monday, 5 September 2016

Šveicarija: Lac de Vaux



- Štai tau žemėlapis. Kad jau nori tikrų kalnų išsirink maršrutą. Yra trijų sunkumo lygių. 
- Noriu šito, - dūriau pirštu į vienintelę nuotrauką su ežeru. Antras lygis pagal sunkumą, kad ir ką tai reikštų. 
- Reiks pasikelti funikulierium į patį viršų ir jis kainuoja 20 Frankų. Taip, kad šiandien arba funikulierius arba pietūs. 

Tokie mat varguolių Šveicarijoje pašnekesiai. Nepaisant to, kad gyvename namelyje tikriausiai vertame milijono, su vaizdu vertu dešimties. Kažkam pasiseka ir jie tiesiog paveldėja tokius butus, o po to užleidžia bedarbiams giminaičiams. Šiaip ar taip nusprendėm kad funikulierius svarbiau. Valgysim sūrio rutuliukus, džiovintas figas ir vaikiškas obuolių tyreles iš pakelių. Jos beje yra nuostabiausias dalykas kalnuose. Dabar manau į visus žygius imsiu vaikiškas tyreles. 


Važinėjimas funikulieriumi man jau yra pramoga savaime. 

- Tikrai nenori važiuot atidarytu keltuvu? 
- Tai jau, patikėk, kad ne!
- O vakar kalbėjai apie parasparnį. 
- Tai yra labai didelis skirtumas!
- Žinoma, šansas iškristi iš atviro keltuvo yra koks vienas iš šimto tūkstančių, tuo tarpu nukristi su parasparniu tikriausiai vienas iš dešimt. 
- Kaip matai mano realybės suvokimas ir baimės jausmas statistika ir logika nesiremia. Važiuojam uždaroj kabinoj. 

Taip pasikėlėm į viršų su kitais kalnų laipiotojais, jų lazdomis, šunimis ir žinoma kalnų dviratinkais, šalmais bei dviračiais tempiamais ant kupros. Visi jie vėliau kažkur išnyko palikdami kalnus mums vieniems. 

Mūsų maršruto tikslas - ežeras Lac the Vaux. Visas smagumas su kalnų ežerais yra tas, kad jie slėniuose, kas reiškia, kad reikia iš pradžių lipti į kalną ir tuomet vėl leistis nuo kalno. Jei pasiseka, nebereikia vėl lipti į kalną, belieka tik leistis žemyn toliau. Laimei toks mūsų atvejis ir buvo. Bet gali taip ir nepasisekti. 

Pradėję savo žygį vietoj karvių priėjome draugiškus piemenis ganačius avis. Kadangi nesupratome kokia kalba jie šneka, nusprendėme, kad greičiausiai portugališkai. Vis kilome aukštyn, lipome ir kopėme. Laimei 2.5 km aukštyje yra kur kas šalčiau ir ne tiek daug tiesioginės saulės. Be to oras buvo gaivus po vakarykštės audros. 


- Ar manai, kad šlapias takas yra mažiau slidesnis nei sausas?
- Sunku atsakyti, verčiau žiūrėk kur statai koją ir neužkliūk už akmenų. Tikiuosi užtenka kalniškumo, nes vakar skundeisi, kad per daug civilizuota.
- O taip, šitas marštutas tobulas! Kalniškiau nebūna! 

Vis mąsčiau, kaip įdomiai padalintas pasaulis. Yra šalys, kurias sudaro beveik viena dykuma, yra tokių kuriose susigrūdę milijonai žmonių keliais aukštais gyvenatys namuose, suręstuose iš kartoninių dėžių, tokių kur vyksta karai ir neramumai. Tačiau yra neutralus, niekieno neliečiamas žemės plotelis, apsuptas ir išraizgydas kalnų, kur kiekvienas posūkis atima žadą, kur grynas oras, niekas neskuba, visi baisiai mandagūs, bankuose laikoma pusė pasaulio pinigų, traukiniai nevėluoja, o laikrodžiai rodo tiksliausią pasaulio laiką. Sukurta galia ir kokybė, nepriklausomybė neturint jokių priešų. Šokoladas gali būti paprastas ir Šveicariškas, laikrodžiai yra ne laikrodžiai jei ne Šveicariški, kosmetika pagaminta Šveicarijoje niekam nekelia abejonių, nes čia geriausios laboratorijos, o ką jau kalbėti apie sūrį? 



Tas ėjimas per kalnus tikrai labai magiškas. Kažkodė važiuojant automobiliu tokio poveikio nepatiriu. Ilgai eidamas savomis kojomis nelabai gali užsiimti kuo nors kitu, reikia žiūrėti ką darai, kur eiti tokiau, kaip nepaslįsti. Nebelieka minčių, nei problemų. Neturiu daug ko pasakyti, tik, kad mes ėjom, ėjom ir ėjom. Nes tai tiesa. Daugiau nieko ir neveikėm, tik ėjom. Tačiau atrodo, kad per vieną dieną nutiko tiek daug. 

Taigi kaip jau minėjau ėjom, ėjom ir ėjom. Kol staiga pasimatė jie! Ežerai! Dvi kalnų akys žiūričios į dangų, kurių veidrodžiuose atsispindėjo debesys. Nuo mėlynumo ir žalumos kontrasto man išsiplėtė vyzdžiai. 

- Gera vieta užkąsti? Kaip manai?
- Dėl manęs galim čia užkandžiauti visą dieną. 



Valgėme figas žiūrėdami į šį hipnotizuojantį vaizdą ir nebežinau kelintą kartą kalbėdami apie darbo radimo Šveicarijoje problemas, iššūkius ir rūpesčius. Būti bedarbiu vienoje brangiausių pasaulio šalių menkas malonumas. 


Pailsėjus atėjo laikas lesitis žemyn. Siauri kalnų keliukai vingiavo palei upę, šlaitais link slėnio. Atrodė, kad vaikštinėju talentingo tapytojo sukurtame paveiksle. Kaip gali atsirasti toks grožis? Ir kas išvis yra tas grožis? Štai mes ėmėme ir nusprendėme, kad tokie vaizdai yra labai gražu. Kažkada girdėjau pasakymą, kad mums būna gražu tai, kas mus užkabina, paveikia ir kažką sujudina viduje. Grožis ne šiaip sąvoka. Tai Dieviškumas. 

Vėliau priėjome platesnį kelią, itin pamėgtą šeimų su dviračiais ir vyresnio amžiaus vaikštinėtojų su lazdomis. Čia tie, kurie renkasi ramesnį ir ne tokį ekstremalų poilsį. Visi išprotėję kalnų dviratininkai tikriausiai smaginosi kažkur kitur. Bonjour sveikinosi, kiekvienas praeivis. Ir mes visiems atsakydavom Bonjour. 


Sustojome dar vienai pertraukai ir užbaigėme maisto rezervus. Bežiūrėdama į vaizdą galvojau ar rinkčiausi laimę ar ramybę? Bet kiek daug ramybės aš ištverčiau? Kiek laiko man būtų gerai? Beje, visi kalba itin tyliai. Juk per didelis triukšmas gali sukelti sniego laviną. Taigi nieko keisto, kai mano garsus pokalbis telefonu susilaukė keistų žvilgsnių. Jei aš ką nors entuziastingai pasakoju, kalbu itin garsiai. Taigi kiek ramybės yra šiek tiek per daug? Šveicarijai kažkaip ta ramybė tinka. 

Galiausiai šlaitu nusileidome į slėnį. Saulė kepino kur kas labiau, o vandens atsargos mažėjo. Kaip būtų smagu tiesiog nučiuožti. Bet dabar vasara ir niekas nečiuožinėja. 

Vakarienei žinoma valgėme fondue. Kaip gi be fondue? Ir be sūrio? Ir pabaigėm slyvų pyragą. Tai vis dar skaniausias pyragas, kurį esu ragavusi. 


Thursday, 1 September 2016

Šveicarija: Pasivaikščiojimas po Verbier apylinkes



Pirmoji diena Šveicarijoje prabėgo traukiny. Mano skrydis buvo 9.30 ryto. Galutinę stotelę Verbier miestelį  pasiekiau tik 16.30 popiet. 

- Labai lengva nusigauti. Iš oro uosto imi traukinį iki Martigny. Tada mažą traukinuką iki Le Chable. O iš ten autobusą iki Verbier. Išlipk Pra Michaud stotelėje. Turėsi tik 5 minutes pasikeisti traukiniui, todėl geriau lipk į galą, iš ten arčiau iki laiptų. Tada pereik tuneliu ir pamatysi mažą traukinuką ant platformos. Va čia stotelių žemėlapis, kad žinotum kur esi, - siuntė man instrukcijas draugas, kurios visai neskambėjo kaip lengvo nusigavimo planas. Bet čia gi Šveicarija. Traukiniai važinėja laikrodžio tikslumu ir pasimesti praktiškai nėra kur. 
- O tai kur man reiks rast tą autobusą? 
- Nesijaudink, iškart pamatysi!

Ir tikrai. Nepamatyti neįmanoma, nes la Chable stotis miniatiūrinė. Iš to viso keliavimo nuovargio dar kartą vairuotojui sumokėjau už bilietą, nors kaina jau buvo įtraukta. Bet važiuojant atgal už tai kitas vairuotojas nepaėmė pinigų. 

Galiausiai, išlipus iš autobuso dar teko toliau lipti į kalną, nes namelis taigi ant kalno, tiesiai priešais golfo lauką. Vos įėjus į terasą pakirto kojas ir tikrąja to žodžio prasme ėmė suktis galva. Nežinau ar nuo keliavimo, besikeičiančių vaizdų, kalnų grožio ar tiesiog aukščio. Manau reikėjo truputėlį priprasti, atsidūrus 2 km arčiau debesų. Ne iš piršto laužta ta kalnų liga pasirodo. Iki kitos dienos praėjo, 


Verbier yra populiarus slidinėjimo kurortas, prancūziškoje Šveicarijos dalyje. Pasirodo kartais čia galima slidinėti net vasarą jei pakyli labai aukštai. Pagrindinė vieta apsistoti, tiems kas turi pinigų yra W Hotel užimantis didžiulį plotą. Žinoma jei neturi nuosavos Challet. Nors aš visuomet be konkurencijos balsuoju už Challet. Ypač nuosavas. 


Lengviausia priprasti prie aukščio ir atsipalaiduoti žinoma baseine, su vietiniu beach club ir smėliuku. Tokio vaizdo kalnuose tai nesitikėjau. Atrodo kalnų miesteliai  puikiai prisitaiko prie sezonų. Nors vasaros metas jau ėjo į pabaigą ir lauko baseinas skaičiavo paskutines savo dienas. 


Daugiau nieko ir nenuveikiau, nes po vakarienės lauke bežiūrint į snieguotas viršūnes ir skaniausio pasaulyke slyvų pyrago man jau merkėsi akys. 

O ryte laukė dienos žygis į kalnus. 

- Taigi čia maršrutas… - Jis skambėjo man kaip daug le le le, nes aš girdėjau tik kažkokius neaiškius prancūziškus pavadinimus, - Eisim į le le, tada le le ir dar le le yra krioklys.
- Ooo krioklys, gerai, - apsidžiaugiau, kad supratau nors vieną žodį. 

Ryte iškepiau braziliškų sūriu rutuliukų, nuėjau į parduotuvę vandens ir štai kopimas prasidėjo. Iš pradžių labai civilizuotai slenkant per miestelį, retėjant namukais, apeinant golfo lauką. 

- Kažkaip čia man per daug infrastruktūros, - pasakiau. - Kada prasidės tikri kalnai? 
- Palauk, mes gi vis dar mieste! 

Ir tada susitikom karves su varpeliais, nuo kurių tilindžiavo visi kalnai, atsikartojant aidui. Mažos trobelės. eglynai ir vingiuoti keliukai. Snieguotos kalnų viršūnės atrodė kiek arčiau, o namelių stogai apačioje vis mažėjo. Kol nepriėjome ženklo, kad pasirodo mūsų hiking taku vyksta dviračių varžybos. Nuo kalno viršaus kaip išprotėję lėkė dviratininkai-kamikadzės. Kažkada pažinojau porą tokių. Išprotėję dėl adrenalino ir kūne neturintys nei vieno kaulo, kuris nebuvo lūžęs.



- Ką gi, lipsime šlaitu per žolę.
- Turi omeny per šitą aukštą žolę ir akmenis? 
- Taip, gi norėjau daugiau nuotykio ir mažiau civilizacijos. 

Kaip sugalvojom, tai ir padarėm. Per aukštas žoles ropštėmės šlaitu ir stebėjome išprotėjusius dvirantinkus skriejančius šalia. Viduje tikėjausi, kad nei vienas iš jų netyčia neišsuks iš tako ir neužlėks man ant galvos. 

- Na, va vienas nuvertė posūkio ženklą. Tai dabar kiti nematys kad čia yra posūkis.
- Manau jiems tiesiai važiuoti dar geriau? Juk ir visa esmė, kad būdų daugiau extrymo. 


Prisėsdama ant akmenų ir dejuodama, plieskiant saulei (o ji plieskė visą mano buvimo Šveicarijoje laiką) šiaip ne taip pasiekiau oazę. Taip, tikrą oazę su vandens loveliu, prie kurio pramogavo libaniečiių šeima. Vaikai konstravo Playmobile mašinėles ir laistėsi vandeniu. Užsimezgė pokalbis apie nekilnojamą turtą aplink ir globalinį atšilimą tirpdantį sniegą nuo kalnų viršūnių. Tėtis bandė su mergaite kalbėti prancūziškai, o ji man aiškino, kad nemėgsta šios kalbos. 

- Nesijaudink. Ne tu viena. - pasakiau jai, - mokiausi 5 metus ir vistiek negaliu susišnekėti. Nebent pasakyti Bonjour visiems praeiviams kuriuos sutinkame pakeliui. Ir dar Bon journee. 



Atsipūtę, išgėrę visą vandenį ir vėl pasipildę atsargas, suvalgę sūrio rutuliukus pajudėjome link krioklio. Čia buvo mano mėgstamiausia pasivaikščiojimo dalis, nes nebereikėjo kopti į kalną. Vietol to pėdinom siauru keliuku palei upelį iš visų pusių apsupti nuostabiausių vaizdų ir kalnų viršūnių. 


Vėliau patekome į eglyną ir pasiekėm platformą su…. Varvančia srovele!! 


- Tai čia ir yra krioklys? Iš šito miniatiūrinio upelio? 
- Na, krioklys yra krioklys. Argi ne? Negali ginčytis, kad čia ne krioklys. 

Na taip. tikriausiai labiausiai mane nuvylęs krioklys pasaulyje. Bet tikriausiai būna daug įspūdingiau kai tirpsta sniegas. Už tai vaizdas nuo aikštelės buvo be galo gražus, beveik pasijutau paukščiu ir norėjau skristi. 


Iš tiesų tai ir galima padaryti, nes viena populiaresnių pramogų yra leistis nuo kalnų parasparniais. Į juos vis pavydžiai žiūrėjau ir mano atsargioji aš vis diskutavo su laivės trokštančia aš. 

- Kaip jiems smagu, kaip norėčiau.
- Tu gi bijai aukščio. Maroke pareikalavai nulipti nuo kupranugario.
- Na čia atrodo daug ramiau, nei išprotėjęs kupranugaris.
- O ką jei viršuje išsigąsi. Kelio atgal nebebus.
- Na bet kaip smagiai atrodo. Koks turėtų būti geras jausmas.
- Manau kad koks vienas tikrai nukrenta per dieną.
- Vadinasi mažas šansas, kad būsiu aš.
- Gal pasilik kitam kartui. 
- Gerai kitą kartą. 



Vietoj to nuėjome pavalgyti, nes jau miriau iš alkio. 

- Taigi aš valgysiu bulves su sūriu.
- Tu supranti, kad dabar ne žiema ir 30C karštis. Nenulipsi nuo kalno.
- Nesvarbu, valgysiu bulves.
- Gal tokiu atveju valgyk Croute de fromage, jei jau nori apsiryti.
- Kas tai?
- Na sūrio ir grietinėlės padažas į kurį dažai duoną. 
- O be sūrio jie čia daugiau nieko nevalgo?
- Nelabai. 

Vis dėl to valgiau bulves su sūriu. Skanesnio patiekalo negalėjau įsivaizduoti. 



Nusileisti nuo kalno, palyginus su pakilimu buvo vieni juokai. Nors kojos prašėsi poilsio terasoje su pyragu ir arbata. 



Kaip pirmai dienai įspūdžių buvo per akis. O vakare labai gražiai šoko debesys.