Monday, 14 August 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 diena - Arkų Nacionalinis Parkas Jutoje

Štai taip po 70 mylių be jokios gyvos dvasios staiga privažiavome vietovę, kur visos dvasios susirinko į balių ar kokią konferenciją. Prie parko įvažiavimo eilė buvo ne mažesnė, nei prie Apple parduotuvės, pasirodžius naujam iphone modeliui. Įspūdingasis parkas buvo tiesiog užplūstas mašinų ir lankytojų. Nepaisydami didžiulio karščio, užsidėję šlapius rankšluoščius ant kaklo, pasislėpę po skrybėlėmis ir skėčiais visi jie atkakliai žygiavo prie arkų beigi visokiausių formų uolienų ir jas amžino fotoparatais, telefonais bei ipadais. Ar pastebėjote, kad dažniausiai tik vyresni žmonės fotografuojasi ipadais? Man kažkodėl toks fotografavimasis primena muilines, nelabai cool vaizdas. Ir net sunku paaiškinti kodėl.
Visam parke priskaičiuojama apie 2000 įvairiausių gamtos kūrinių, bokštų, figūrų ir žinoma, taip atspėjote, arkų (jų yra apie 200). Pasižvalgyti į jas čia gi visi ir susirinko. Be to kažkas nepasivargino suteikti uolienoms gražius vardus, tokius kaip Langų rajonas, Pusiausvyros riedulys, Banginio akis, Teismo rūmų bokštai ir panašiai. Gal buvo kokia komisija ar visuotinis pasitarimas? Nes tiek kūrybingumo vienas žmogus tikriausiai neturėtų. 
Mūsų mėgstamiausios arkos buvo tos, kurios matosi nuo kelio, t.y. iki kurių nereikia eiti toliau 10 žingsnių. Dargi suvalgėme pietus  mašinoje su kondicionierium, nors svarstėm ir pikniko lauke galimybę. Ji balsų dauguma (du iš dviejų) buvo atmesta dėl nepalankių klimato sąlygų. Pietų meniu buvo agurkai, pomidorai ir salsa su čipsais. Aš išvis džiaugiausi, kad per tokį karštį dar sugebu praryti kąsnį.
Visos vietos aplink gražios ir gamtos sukurtos, bet va būtent šitą buvo nutarta aptverti ir už pasigrožėjimą imti pinigus. 
Beje, keliautojai būna dviejų tipų. Turistai kurie privalo pamatyti ir nofotografuoti kiekvieną objektą, ir atsipūtėliai, kuriems patinka tiesiog būti bei nieko neveikti. Aš turiu truputėlį abiejų kraujo. Šiame parke atsibudo mano turistės dvasia ir su pasiryžymu ieškojau tos žymiosios arkos, kuri visose kelionių nuotraukose matosi. Delicate Arch ji vadinasi. Atvažiuojam prie naujo apžvalgos taško ir vėl bliamba ne ta arka! Tai kur ta arka? Galiausiai supratau, kad nesimėgauju kitais vaizdais, kurie taip pat nuostabūs.
Iš pradžių maniau, kad taip ir išvažiuosiu be jokios padorios arkos nuotraukos. Ypač kai paaiškėjo, jog ikoniškoji Delicate Arch nėra taip jau ranka pasiekiama, Iki jos reikia pasivaikščioti šiek bei tiek, o tiksliau 5 km! Šiaip jau toks atstumas man būtų buvęs vieni niekai. Bet būdamas orkaitėje jautiesi labiau kaip bulvė, o ne žygeivis. Net negalėjome įsivaizduoti to reikalo prie +33C karščio, tačiau žavėjausi žmonėmis kurie rizikavo saulės smūgiu, kad tik iki jos nusigautų. Prizoominau kiek galėjau, bet vistiek matosi tik kaip mikroskopinė arkutė. Beje, radom ir keletą kitų, ne tokių žymių. Taigi arkų aplakymas užsiskaito. Kaip jums atrodo? 
Beje, keliaujant po JAV nacionalinius parkus (ypač jei lankote ne vieną) geriausia įsigyti National Parks kortelę. Ji kainuoja 80 USD, bet vėliau galima ją perleisti arba parduoti. Ant jos gali būti užrašyti du savininkai. Deja tik du ir daugiau nei kartą, perduoti nebeišeis. Parkų darbuotojai visada sutikrina su ID, todėl nepastebėti irgi neprasmuksite.

Thursday, 10 August 2017

Apie mažus žingsnius link laimės

Aš šiandien užsimaniau pasikalbėti apie laimę. Būtų labai įdomu padiskutuoti. Papasakokit jeigu galit, kas jus daro laimingais ir kaip pavyksta išlaikyt gerą nuotaiką, motyvaciją ir įkvėpimą? Ypač įkvėpimą bei aistrą gyvenimui. Labai lauksiu komentarų.

Mano gi labai vėlyvas gyvenimo atradimas buvo tas, kad laimė dažniausiai nei iš šio nei iš to neatsiranda. Pasirodo dėl jos reikia kažką daryti. Kiekvieną dieną atlinkti veiksmus, kol jie taps tarsi dantų valymas. Man nebūna taip, kad va nei iš šio nei iš to aš laiminga ir tiek. Ta laimė neturi nei pradžios, nei pabaigos. Nuo ryto iki vakaro lygi geras ir pozityvus jausmas, o į visokias problemas ir iššūkius tiesiog numoju ranka.  Na gerai, kartais taip pasitaiko ir tas geras jausmas netgi tęsiasi kurį laiką, bet vistiek ankščiau ar vėliau baigiasi. Nesakau, kad neįmanoma, kad jis nepraeitų. Manau Himalajų vienuoliai visą laiką puikiai jaučiasi sėdėdami ant kalno ir valgydami ryžius. Bet kita vertus, nelabai jie susiduria su kokiom praktinio pasaulio problemom. Dirbt nereikia, valgyt yra, stogas virš galvos yra, paskutinių madų sekt nereikia, žmonos irgi nėra, vaikų nėra, be to visi kiti aplink irgi tokie patys, nėra su kuo lygintis. Ir problemų nėra kaip išsigalvoti. Bet gal pas vienuolius savos problemos. Nelabai apie jas žinau. 

Aš grįžtu prie žemės gyventojų, kuriems reikia eiti į darbą, mokėti sąskaitas, per kamščius brautis kiekvieną rytą, susirasti sveiko maisto, dėti krūvą pastangų, kad darbovietės investuotojai būtų patenkinti, tuo tarpu pačiai skaičiuoti kiekvieną centą sumokėti nuomai. Apie pasimatymus Londone ir to vienintelio paieškas geriau net nepradėsiu. Jei jums tai skamba kaip laimingas gyvenimas, galvokit iš naujo. Tačiau geros žinios tos, kad gyvenimas yra toks, koks pats susigalvoji, o jo prasmė tokia, kaip pats nusprendi. Visada galima keisti du dalykus: mintis arba veiksmus. Jei tos mintys, kurias mąstai nenuveda tavęs ten, kur reikia tai kam jas mąstyti? Neišeina galvoti kitaip, jūs pasakytumėt. Dėl praeities, dėl kitų patirčių, dėl nepavykusių eksperimentų. Bet ar tikrai neišeina? Užsirašykit ant popieriaus savo blogiausią mintį, padalinkit lapą per pusę, vienoj pusėj surašykit įrodymus, kad ji teisi, o kitoj, kad neteisi. Konkrečius įrodymus ar apklaustus liudininkus kaip teisme. O ne svaičiojimus ir išsigalvojimus. Esmė tame, kad labai daug minčių yra tiesiog iš piršto laužtos. Jos nieko bendro neturi su dabartine realybe. Dažniausiai tik su praeitimi. Reikia filtruoti savo mintis, o ne aklai sutikti su viskuo kas ateina į galvą. Ypač su tais dalykais, kurie niekur mūsų nenuveda. Pasakykit joms: ‘Ačiū už nuomonę, bet gal aš renkuosi galvoti kažką kitą’.

Kitas laimės draugas yra veiksmai. Bet kokie. Geriausia tie, kurie veda mus ten kur norim. Jautiesi vienišas, eik kur yra žmonių parašyk draugui, šeimai ar bent jau į kokį forumą online. Jei jau vistiek nesinori nieko matyti, eik pasivaikščioti, į gamtą, prie vandens, prie medžių, kur grynas oras. Judėk ir kuo daugiau. Moksliškai įrodyta, kad judant kūnas gauna deguonies ir gaminasi endorfinai. Nieku gyvu nesėdėk vienoj vietoj. Sėdėjimas vienam namie, jei esi blogos nuotaikos nuves tik į vieną, raudojimą ant grindų ir galvojimą kaip nepavyko mano gyvenimas. Bent jau imkis plauti grindų tokiu atveju. Grindų plovimas verkiant labai gera terapija beje.  Jautiesi nevykėlis, padaryk tai kas tau sekasi, nupiešk, sutaisyk, padėk kam nors, parašyk, megzk, šok, galiausiai pagamink ką nors skanaus. Juk turi būti bent vienas dalykas, kuris pavyks.  Jautiesi pavargęs, leisk sau pailsėti ir negraužk savęs, galbūt besiilsėdamas paklausyk įkvepiančios muzikos, paskaityk knygą, pažiūrėk ką nors įdomaus ir naudingo. Aš labai gerai žinau tą apatijos jausmą, kai nesinori nieko. Jausmų skalėje tai netgi blogiau už liūdesį ar pyktį. Iš šitų dviejų bent jau atsiranda kažkokia motyvacija. Kad ir patrankyti į pagalvę ar apšaukti kaimyną. Apatija yra žiauriausias jausmas, kuris įkalina visas svajones, įkvėpimą ir bet kokį šviežio oro gūsį. Todėl kaip galima reikia vengti atsidurti ten, kai nesinori nieko. Kažkur skaičiau, kad žmonėms ne nuo depresijos nesinori nieko, o depresija atsiranda nuo nieko nenorėjimo ir neveikimo. Tai galima kontroliuoti. Imi kalendorių. Pasižiūri į dienas ir susižymi ką kurią dieną gali nuveikti. Jeigu reikia įtrauki net mažiausius dalykus. Aš neseniai pradėjau užsirašinėti kiekvienos dienos planus. Sąrašai sutelkia mano dėmesį į tai, ką turiu padaryti. Labiausiai man patinka vien to jo turėjimas, ypač su per daug punktelių. Neverčiu savęs atlikti jų visų. Bet jei pasižymiu bent jau kokius tris kaip atliktus ateina tas pasitenkinimo jausmas.

Dar vienas aspektas, kuris man atrodo labai svarbus yra naujumo pojūtis kasdienybėje. Pabandykit daryt tą patį per tą patį diena iš dienos (ypač ką nors ko nemėgstat) ir greit norėsit lįst po antkode ir klaust savęs, kokia prasmė saulei šviesti. Reikia atrasti ką naujo galima patirti, ką padaryti kitaip, galbūt sutikti naujų žmonių, pakalbėti apie tai apie ką paprastai nediskutuoji, paklausyti keistos istorijos, atsidurti naujoje vietoje, išbandyti naują sporto šaką, pravažiuoti Mustangu pro dykumą (gera terapija, bet brangi ir ne dažnai pritaikoma). Tiesiog keisti aplinką. Keisti pokalbio temą jei darosi nuobodu. Keisti pietų meniu. Trumpam pabūti kažkuo kitu arba kaip tik labiau įsigilinti į save ir atrasti naujų pusių ar savybių. Leisti visoms savo pusėms atsiskleisti. O jos skleidžiasi įvairiais kampais būnant su skirtingais žmonėmis ar naujoje aplinkoje. 

Šitie patarimai netaikomi žmonėms, kurie eina per krizinį laikotarpį ir tikrai turi priežąsčių liūdėti. Bet kasdieniniam gyvenimui, kai viskas lyg ir gerai, bet negerai būtina juos taikyti. Mes patys atsakingi už tai kaip jaučiamės, niekas kitas ir tik mes galim kurti savo laimę ir ja dalintis. Juk taip smagu būti šalia laimingų žmonių, argi ne? 


Tuesday, 8 August 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 2 diena - Palisade regionas (Colorado)

Dabar kai rašau net sunku patikėti, kokia aktyvi ir pripakuota įspūdžių buvo ši diena. Nors vairavimo  viso labo tik 200 km, palyginus nedaug. Aš specialiai planavau taip, kad vieną dieną reikėtų vairuoti mažiau ir pasidžiaugti gamta, o sekančią dieną laukdavo ilgesnis kelias. Šiaip ar taip, stengiausi neviršyti 500 km per dieną. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko pagal sumanymą, apart netikėto pasiklydimo dykumoj be benzino kelionės pabaigoj, bet net ir tada pasiekėm Los Angelą kartu su saulėlydžiu.

Šiandieninį pasakojimą teks išskaidyti į atskiras dalis, nes tikrai galėčiau duot medalį kas jį perskaitytų nuo pradžios iki galo vienu įkvėpimu, ką jau bekalbėti apie visas nuotraukas.

Beje diena prasidėjo katastrofiškais pusryčiais mūsų motelyje. Nesitikėjau, kad įmanoma sugadinti net ir bagel su cream cheese, bet pasirodo įmanoma. Daugiau ten šiaip ar taip nebuvo ką valgyti, todėl valgiau bananus vakar pirktus iš supermarketo. Beje ryte prisirinko įdomios publikos. Moteriškių nuaugusiais peroksidiniais plaukais ir ružavais šortais, burgeriais maitinamų vaikų ir storų nuplikusių dėdulių. Galima sakyt, kad likom nepusryčiavę, nes norėjosi kuo greičiau iš ten važiuoti. 

Palisade, Colorado

Rytinis planas buvo aplankyti gražujį slėnį, kuriame aktyviai kultivuojama žemdirbystė. Apie jį sužinojom iš brošiūros registratūroje, kai paklausėm ką čia aplink verta pažiūrėti. Ir tikrai nenusivylėm.
Palisade Colorade garsėja persikais ir vyninėm. Žinoma vynas iš persikų! Iš jų dar daro džemą, salsą, duoną, džiovina, kepa ant griliaus, bei prisigalvoja įvairiausių kitų panaudojimo būdų. Kažkodėl prisiminiau tą posakį - gali būti saldžiausias persikas pasaulyje ir vistiek atsiras kas nors kas tiesiog nemėgsta persikų. Haha, čia ne apie mus! Persikų niekada nebus per daug!
Pasijutom lyg atsidūrę kitoj realybėj po mūsų pusryčių košmaro. Mažutės jaukos vaisių ir daržovių parduotuvėlės, vynuogynai, vynynės, persikai ir vyšnios visur kur bepažvelgsi. Vienoje parduotuvėje nusipirkom arbūzą, kurį mums supjaustė, o mes jį kapojom sėdėdamos ant šieno ir spoksodamos į kalnus. 
Tuomet užsukom apžiūrėti levandų lauko, kur galima jų prisirinkti pilną krepšelį už tam tikrą mokestį. Ką elegantiškai ir dare merginos po elegantiškais skėčiais. Mes kelias nelegaliai nusiskynėm mašinai pakvėpinti. 
Galiausiai užsukom į vynynę. Savininkė mus privaišino įvairiausiais vynais, kurių prisidegustavę norėjom pirkti kiekvieną, tokie skanūs jie buvo. Daug vynų pagaminta iš vaisių, žinoma populiariausi persikų. Aš nusipirkau dar ir vyšnių skonio, kuris priminė kompotą tik su laipsniais. Nereikia net sakyti, kad po vyno nuotaika pasitaisė kaip mat. Nebijokit, neišgėrėm tiek, kad negalėtume vairuoti. Iš visų gurkšnelių tikriausiai net pusė taurės nesusidarytų. Savinkė dar mus prigrasė paslėpti tą nuostabujį vyną, nes Juta sausa šalis ir gali atimti alkoholį. Po tokių kalbų net nebesitikėjom ten rasti anei kokio alkoholio, bet visos parduotuvės ir degalinės ramiausiai prekiavo svaigiausiais gėrimais, kartu su beef jerky (sausa jautiena), kurią vartojom nežmoniškais kiekiais. Taip trumpam atsiverčiau iš vegetarizmo, bet man fanatizmas ir šiaip niekad ne prie širdies. Visada darau, what I feel like ir kartais būnų apkaltinta už principų neturėjimą. Manau, kad principai (ypač ne esminiai) yra perdėtas reikalas beige gerokai apsunkina gyvenimą. Man principai ir vertybės yra ne tas pats. Bet čia jau truputį nuklydau į filosofavimus.

Prisipirkę vaisių, persikų, vyšnių, kaimiškų pomidorų, agurkų ir netgi naminės salsos džiaugėmės pataisęs savo įspūdį apie Colorado ir pajudėjome link Jutos. Dėl visa ko pasislėpę tą savo vyną, nes tikrai dar neduok Dieve dar kas nors atims.

Vaizdai gniaužė kvapą dar net neprivažiavus Nacionalinių parkų. Pirma pasitaikiusia proga išsukom iš autostrados (Route 70) į mažesnį kelią (route 128), kuris žėrė vieną nuotraukos vertą vaizdą po kito. Taip, aš suprantu, kad jie visi paveiksliuky atrodo kaip tas pats oranžinis kalnas įvairiais rakursais. Na bet the beauty is in the eye of the beholder. Ten tvyrojo toks truputį vienišumo jausmas, aplink nebuvo nei namų, nei žmonių, nei kitų mašinų. Tik laukai, kanjonai ir dykynė kiek aprėpia akys. 
Ženklai skelbė, kad next services už 50 mylių. Žodžiu kokios gyvos dvasios artimiausiu metu nesitikėk. Beje mūsų road trip muzikos USB buvo sugadinta, todėl klausėmės tokio Military radio, kuris vienintelis ir tetraukė. Dainos visai neblogos, tokios rock style, ypač mylimi buvo Bruce Springsteen ir Jonny Cash. Nelaimei po kiekvienos jų į studiją skambindavo įvairūs veteranų giminaičiai ir siuntė linkėjimus, labai didžiuodamiesi savo sūnėnais ir jų drąsa.
Tokiu štai muzikos ritmu pasiekėm Arches Nationa Park, bet apie jį kitame įraše.


Tuesday, 1 August 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 1 Diena - Colorado


Šiandien nuvažiuota: 400 km.
Suvalgyta: Subway, Frappuccino, Corona, Bananas ir daug traškučių.
Sutikti įdomūs personažai: Keista pardavėja Subway su gėle plaukuose. Kasininkė Walmart, kuri paaiškino, kad jie neturi nuolaidų kortelių, nes čia ir taip jau didžiausios nuolaidos. Bedantis pilietis, kuris labai susidomėjo mūsų kelione ir įspėjo dėl crazy drivers in LA. 
Mašina: Nissan džipukas. Nuomos kaina 480 GBP aštuonioms dienoms (pilnas draudimas įskaičiuotas). 
Muzika: Vis dar veikė mano USB su Road Trip songs.
Nakvynė: Grand Junction Clarion Inn , 81 USD (su visais mokęsčiais). 
Vertos sustojimo vietos: Glenwood Springs ir Lake Dillon 

Po ankstyvo skrydžio nusileidome Denveryje. Blogos naujienos numeris vienas buvo, kad neatvyko draugės lagaminas. Geros, kad jis turėjo atvykti kitu skrydžiu po dviejų valandų. Laikas visai neprailgo, nes praleidome dvi valandas mašinų nuomos punkte besiaiškindamos dėl mašinos. Čia laukė blogos naujienos numeris du. Tiek žmonių, kuriems su matematika ir logika prastai nemačiau seniai. Skaičiai ant rezervacijos ir to ką jie norėjo, kad sumokėtumėm aiškiai skyrėsi, bet visi aiškino, kad viskas čia gerai. Ne veltui sakoma, kad jei 10 durnių tau pakartos kažką kaip tiesą, tu galiausiai pats patikėsi, kad esi durnas. Ačiū Dievui pagaliau menedžeris viską suskaičiavo kaip reikia ir dar davė geresnę mašiną. Gėda Hertz Colorado, bookinkit per Avis. Per pastaruosius nuomavom kitą mašina ir ne tik nekilo jokių problemų, bet ir dar mielai pakeitė sugadintą. Prieš važiuodama pasiskaičiau legendų apie baisiai didelius draudimus, kurie penkis kartus viršyja mašinos kainą, todėl labai nustebau, kad nereikėjo nieko ant viršaus mokėti. Mašina ir kitos mašinos jau buvo apdraustos, išskyrus vairuotojus žinoma. Amerikoje savo sveikata turi rūpintis pats. Bet nusipirkus nebrangią Travel insurance apsidraudi atskirai. Vėliau benuomodamos Las Vegase Mustangą buvom taip nustebintos mažos kainos, kad savanoriškai susimokėjom papildomai ir už pamestų raktų bei padangų draudimą (kas žinoma nesiskaito kaip nelaimingas įvykis ir nėra įtraukta į bendrą sumą). 
Šiaip ar taip, vargais negalais gavom mašiną Denveryje ir atgavom lagaminą. Ir štai ilgai laukta mūsų road trip prasidėjo. 
Turėjau numačius stotelę A (Glenwood springs) ir tolimesnę stotelę B (Grand Junction). Viršyjom planą su kaupu, nors Grand Junction gal ir ne pati gražiausia vieta apsistoti. Tačiau netoli nuo jos yra Palisade, vynuogynų ir persikų rojus, bei daug kalnų ir įspūdingų vietovių. 

Man labai patinka kelionės mašina. Gal todėl, kad visų pirma Londone aš nevairuoju ir labai pasiilgstu vairavimo. O visų antra, mašina kelionėje patampa tavo geriausiu draugu, namais, restoranu, spinta ir stereo grotuvu. Viskas viename. Gali laisvai judėti kur panorėjęs. Amerika tobuliausia šalis Road Tripams. Neįsivaizduoju tobulesnės. Keliai platūs, viskas pritaikyta vairuotojams. Amerikoje apskritai viskas pritaikyta vairuotojams, tarsi nevairuojantys yra atskira klasė, dėl kurios neverta jaudintis. Drive through užkandinės, aiškūs ženklai ant kiekvieno kampo, įspėjimai kiek mylių iki artimiausios degalinės (dykumoje ar nuošalesnėse vietose tiesą sakant nieko gero nežadantys, bet labai naudingi), pakelės moteliai. Žodžiu keliaudamas Amerikoje tikrai neliksi be maisto, pastoges ar benzino. Be to, tokios vaizdingos autostrados kaip nuo Denverio iki Las Vegaso net negalėjau įsivaizduoti. Tiesa, kad kelionė nepasirodytų per daug mainstream vis nusukdavome į siauresnius ir labiau vingiuotus scenic routes, kurie kartais vesdavo per apleistas laukymes su kur ne kur boluojančia ranča, didingus kanjonus, eidavo palei upę ar raitydavosi kalnais. Labiausiai nustebino, kad route 66 tarp Sedonos ir Las Vegaso buvo beveik tuščias apart poros mašinų besivelkančių vėžlio greičiu. Na ir be abejo kelių baikerių. Niekaip nesuprantu, jei jau važiuoji tuščiu Route 66, kodėl reikia pūkšėti 30 km/h ir blokuoti kelią kitiems

Taigi kaip supratote įvairovės šioje kelionėje tikrai netrūko. 

Pirma diena buvo skirta pripratimui prie kelio ir mažam pasidairymui kur mes čia atsidūrėme. Tiesiog mėgavomės vairavimu vis trumpai kur nors sustodamos. Kadangi pakeliui maisto įstaigos pasirinkimo nelepino, pavalgėm Subway ir atsigėrėm Starbucks. Tiesą sakant sunerimom, jei ir toliau taip bus, ką reikės valgyti? Vėliau aptikom prekybos centrą, kur prisipirkom maisto atsargų . 

Vakare susipažinom su visų roadtripperių dažniausia nakvynės vieta ir amerikietišku simboliu – ponu Moteliu, kuris nebuvo labai jau baisus, kaip kažkodėl tikėjomės. Tikriausiai filmų įtaka, nes koks nors detektyvas visada vyks pakelės motelyje, o herojai bus žudikai, vagys bei prostitutės. Galima sakyti mūsiškis buvo visai net prabangus. Apart to, kad jacuzzi buvo užimta barzdodų dėdžių, kurie nei žodžio netardami gurkšnojo alų. Tačiau kaip matėsi kiti svečiai buvo šeimos, ir net moteris su šuniukias. Kaip ir visada vėliau, taip ir tada pirmiausia pažiūrėjom į vonią ir pauostėm ar kambarys nepriplėkęs drėgme. Čia buvo du labiausiai gąsdinantys dalykai. Trečias pagal svarbą buvo lygintuvas. Šiame viešbutyje viskas buvo gerai, apart pusryčių kaip paaiškėjo kitą dieną. 

Aš ėmiau pastebėti kiek mūsų pasaulio suvokimą formuoja ne tai ką patyrėme, bet tai ką matėme ar skaitėme. Visą laiką man atrodė, kad arba Kerę iš Sekso ir Miesto tuoj sutiksiu už kampo, arba kanjonuose atjos koks indėnas ar kaubojus, kaip iš Malboro reklamos, arba Los Angele nuo Holivudo kalvų nusileis kokia Merlin Monro. Vis bandžiau tai ką įsivaizduoju pritaikyti realybei. Va, Route 66 važinėja baikeriai, aha vieną pamačiau vadinasi taip ir yra. Viskas teisingai. Nors Marilyn Monroe taip ir nenusileido. 

Turbūt vietos persisunkia atvykėlių dvasios. Amerikoje vis neapleido nuotykio jausmas. Tikriausiai panašiai jautėsi naujakuriai, užkariavę šiuos kanjonus ir vis giliau besiverždami į vidurį. Kiekvienas rytas žadėjo kažką naujo. Daugiau gamtos didybės, daugiau vaizdų, daugiau vairavimo, daugiau juoko, daugiau traškučių ir maišelių mašinoje, daugiau Frapuccino kavos ir kartais net Coca Colos (kurios šiaip niekada negeriu). Dar rasdavom naujų skrybėlių, marškinėlių, vėliavų, balionų. Taip mūsų namai ant ratų vis turtėjo ir ankštėjo. Profilaktiškai pravalydavom maišelius ir išmesdavom tuščius butelius. 
Dabar va stengiuosi išlaikyti tą nuotykių dvasią kasdienybėje, kai viskas tampa pažįstama ir įprasta. 

Beje nuotraukų iš pirmos dienos ne itin daug ir tos pačios tik iš Lake Dillon, kur tik trumpam sustojom kojas pramankštinti. Bet kitom dienom tai jau pasistengiau. 





Friday, 23 September 2016

Marokietiška arbata svečiuose pas berberus

Bevažinėjant po kalnus atėjo laikas pailsėti ir sustoti puodeliui (tiksliau mažai stiklinaitei) arbatos. Viena iš populiariausių ekskursijų ir sustojimo stotelių Maroke yra apsilankymas pas berberus, kaimelių ar dykumų gyventojus, kurie yra tarsi atskira respublika ir turi savo kalbą. Jų namai, molinės trobelės beveik be baldų, tik su kilimais ir pagalvėlėm. Kaip suprantu mielai pasidaro šiokį tokį biznį iš turistų. Tačiau bet kokiu atveju Maroko žmonės labai šilti ir svetingi. 
Arbata ruošiama mėtas maišant su kitomis žolelėmis, pridedant daug cukraus. Be abejo ji turi būti pilama į mažą stiklinaitę, laikant aukštai iškeltą arbatinuką. Nežinau ką tai duoda skoniui, bet tikriausiai suteikia ypatingumo. 



Thursday, 8 September 2016

Šveicarija: Sion vynuogynai ir pilys



- Aš esu pragmatikas, - sako mano draugas, kuris įsitikinęs, kad reikia visur ir visada nešiotis neperšlampamą aprangą. 
- Žinoma, tu jau ketvirta diena prognozuoji lietų.
- Na vakar naktį dar ir kaip žaibavo su didžiausia perkūnija. Negali sakyti, kad aš neteisus. 
- Kokiom 5 valandom vėluojančiai teisus. 

Prognozės ir šiandienai eilinį kartą rodė lietų, o debesys atrodė itin žemai. Todėl iš šortų peršokau į džinsus, į kuprinę įsidėjau striukę ir nusiteikiau ramiai dienai vaikštinėjant po Sion miestelį ir geriant kavą. 

- Ar pažiūrėjai kokių muziejų. Ką ten galima nuveikti? 
- Na yra pilis ir bažnyčia ant kalvų. Bet va radau tokį nediduką dviejų valandų pasivaikščiojimą po vyuogynus ir ežeriuką. Gal spėtume prieš lietų? 
- Ne, ne, šiandien jokio vaikščiojimo. Mano super laikrodis rodo, kad po dviejų dienų work out man reikia ilsėtis 24 valandas. 
- Išties protingas laikrodis. Bet čia gi visai greitas pasivaikščiojimas.
- Tai vynuogynai ne ant kalno šlaitų?
- Na, kaip ir ant šlaitų, bet tikriausiai eina tiesus takelis pagal drėkinimo kanalą.
- Nėra Šveicarijoj lygių takelių. Patikėk manim!

Na, dėl takelių jis neklydo, visi jie veda į kalną. Dažniausiai į itin statų kalną. Nelaimei dėl oro jis buvo neteisus. Jokio lietaus nei ženklo, 25C (ar net daugiau) karštis ir plieskianti saulė. Taip, turistinės brošūros teigia, kad Sion yra saulėčiausia vieta Šveicarijoje. Savo kailiu ir prakaitu įsitikinau, kad jos tikrai nemeluoja. 

McDonalde nusipirkę kas kavos, kas ledų, nes tiesą sakant ką daugiau ten bepirkti, patraukėme link mūsų trumpojo pasivaikšiojimo tako. Jis jau nuo pirmo žingsnio kilo aukštyn, iš pradžių miestelio gatvėmis, vėliau vynuogyais, o dar vėliau miškais. Kuo toliau tuo stačiau. 





Tiesa buvo ir lygių vietų, ratas aplink ežeriuką tankiai apaugusį nendrėmis. 



- Ar tu tikras, kad mes einam teisingu keliu?, - vis klausinėjau. 
- Čia yra tik vienintelis kelias, ir jis veda tik į viršų. 
- Ne, aš įsitikinusi, kad čia negali būti tas kelias. 
- Nieko sau išsirinkai lengvą pasivaikščiojimą. Mano superlaikrodis šoke, jo visa sistema perkaito, nes dabar turėtų būti mano 24 valandų ilsėjimosi laikotarpis atstatyti jėgas. 

Įvairiose kalno vietose aptikome keisčiausių sportavimui skirtų agregatų. Vieni atrodė kaip grybai, kiti - spalvoti basliai sukasti į žemę, kuriuos reikia apibėgti. 

- Kažkaip nesimato jokių sporto entuziastų. Kaip ir visada mes vieninteliai žmonės, kur beeitume. 
- Gi pirmadienis, - visi darbe!



Po pusantros valandos nesibaigiančio kopimo, kibirų prakaito, perkaitusios galvos. Pagaliau pasiekėm aukščiausią tašką, kur stūksojo didingi pilies griuvėsiai. Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, o jie tebestovi dar vis. Tiesa, mane labiau nudžiugino suoliukas, nuo kurio neketinau greitu laiku keltis. 

Kol ilsiuosi ant suoliuko, galiu truputėlį papasakoti apie Sion miestelį, kuris palyginus su iki šiol matytais yra gan nemažas, su visais 33,000 gyventojų. Aplink intensyviai vyksta statybos ir plakatai reklamuoja butus su vienas už kitą gražesniais vaizdais. Kol net pamatų nėra, kol kas pastatomas bokštelis su kopėčiom, kad galima būtų susidaryti įspūdį. O senoji dalis labai jauki ir dvelkianti viduramžių dvasia. Skiriamasis bruožas  - dvi kalvos. Ant vienos pilies liekanos, o kitos bažnyčia. Mes tuo tarpu buvome ant trečios kalvos, su nelabai svarbiomis pilies liekanomis apie kurias daug informacijos neradau. 



- Jeigu nori valgyti, mes turim nusileist nuo šito kalno iki 14.00 valandos, nes gali būti, kad viskas užsidays iki kokių 17.00. Gal jau pailsėjai? 

Gilus atodūsis. 

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad vis dėlto yra lygių takų palei vynuogynus aplink Sion, einančių palei drėkinimo upelius, vadinamus bisses. Tik kažkodėl mes išsirinkom stačiausią. 
Laimei nusileisti buvo lengviau nei pakilti. Nors galvojau, kad tuoj gausiu saulės smūgį. Juk nepasiemiau skrybėlės. Gi prognozavo lietų visą dieną!

Iš neturtingųjų pokalbių Šveicarijoje:

- Skaitau Trip Advisor ir jie turi burgerius, picą, kiniečius ir etiopijos virtuvę.
- Aš norėčiau kažko labiau šveicariško. 
- Suprantu, kad tu norėtum daugiau sūrio. Bet vienu piniginiu ženkliuku pažymeti restoranai  reiškia ne daugiau 20 Frankų už pietus. Nori kad paskaityčiau iš trijų ženkliukų kategorijos? 
- Aha, įdomumo dėlei. 
- Na, vienas Šveicariškas restoranas uždarytas. O kitas kažkoks Japoniškas sushi. 
- Tik du restoranai?
- Ar pastebėjai kokio dydžio šis miestelis? 
- Gerai, tai einam valgyti to burgerio. 

Jis pasirodo buvo prie stoties, kurią sugebėjome dar ne iš karto rasti, nors ryte iš ten atvažiavom. Tikrai buvo perkaitusi galva. Burgeris beje buvo skanus. Labai jau taikiu pavadinimu Šventa Karvė, turint omeny kad kepamos vargšelės, kurios ką tik laigė po kalnus su varpeliais: http://www.holycow.ch. Taip, taip nusižengiau savo vegetarinei dietai, nes burgeriams atsilaikyti negaliu. Ir dar jie turėjo labai skanios persikų Ice Tea. 

Kad galutinai atgautume jėgas, prisėdome lauko kavinėje kavos. Ir tada jau buvome pasiruošę vėl kopti. 

Miesto gatvele pakilę aukštyn atsidūrėme tarp dviejų kalvų. Ta, kur su bažnyčia buvo žemesnė. Taigi pradėjome nuo aukštesnės. Nes juk visada reikia pradėti nuo sunkesnių dalykų. Tourbillon pilis pastatyta XIII amžiuje ne itin gerai atlaikė karus, nors ir atrodo kaip itin atspari tvirtovė. 





- Nežiau kaip jie nesugebėjo apsiginti su tomis pilimis ant kalnų? Gi jų neįmanoma pasiekti.
- Gal jie visi numirė iš bado arba troškulio?
- Hm.. Įdomu kaip jie gaudavo vandens? Gi nekasdavo šulinio per visą kalno aukštį. 

Ir ką jūs manote? Taip, būtent kasdavo! Bent jau Google tuo įsitikinęs. 




Po pirmojo pasilaipiojimo, užkopti į pilį buvo vieni juokai. O vaizdai atsivėre nepaprastai gražūs. 

Į trečią kalvą, su bažnyčia užkopiau viena ir ji buvo lengviausia. Tuo tarpu draugas klausė laikrodžio instrukcijų ir bandė atgauti kvapą. Koplyčia buvo itin senovinė, puošta viduramžių paveikslais, kuriuose Jėzus ir šventieji atrodė lyg iš siaubo filmo. Todėl pasimeldžiau tik mergelei Marijai, ji ten vienintelė negąsdinančiai atrodė. 





Tuo mūsų kopinėjimas ir baigėsi. Sion miestelis man nepaprastai patiko, nepaisant visų vargų, nuovargio ir karščio. Tikrai rekomeduoju aplankyti. Tos pilys ir senos gatvelės skleidžia senovinę dvasią ir pasakoja istorijas. Vynuogynai irgi prideda šarmo. 



Kelionė atgal buvo kupina klegesio. Visi mokiniai baigę pamokas kaip tik grįžinėjo į savo miestelius. 

Na, o paskutinę dieną Šveicarijoje praleidau balkone, bandydama atsižiūrėti į kalnus. 

- Taip ir sėdėsi tam balkone visą dieną? Gal nori pažiūrėti filmą?
- Tu rimtai? Siūlai man žiūrėti į mažą televizoriaus ekraną vietoj šito grožio? 



Beeinant į stotį pagaliau pasirodė žadėtasis lietus. Dangus verkė kartu su manim. O į Londoną parsivežiau saulę. Grožis vis dar tebestovi prieš akis, ypač vakarais, kai einu miegoti.