Friday, 29 July 2016

Barbadosas: Sestoji diena Crane Beach

Iš šios dienos atsimenu tik Crane Beach, kuris mums taip patiko, kad grįžome ir kitą dieną. Paplūdimys priklauso viešbučiui įsikūrusiame ant uolos. Mes ten pakilome išsikeisti pinigų, nes daugiau neradome kur. Pats viešbutis truputėlį senovinis. Nors aš ir taip nesu didelių viešbučių gerbėja. Šis buvo tarsi miestelis, su gatvelėmis ir lauko restoranais ir visai jaukus. Žodžiu proper resort for proper people. 
Paplūdimys buvo geras tuo, kad niekas nesikabinėjo ir nereikėjo meluoti apie vyrus ir žiedus. Tuo atžvilgiu buvo tikras poilsis. Ir netgi maudytis buvo galima. 
Vakarop dar užsukome pavakarieniauti vietoje, kurią radau Do it Barbados style ar kažkaip panašiai besivadinančiame tinkalpyje. Ant jūros kranto esanti užkandinė, su vietiniams įkandamom kainom ir Barbadoso dvasios beeiškančiais turistais. T.y. mumis ir kažkokiu bernvakariu su 10 girtų amerikiečių-kanadiečių, kurie žinoma neužtruko prisistatyti. Nors net nesuprato ką sakome savo 'tokiu keistu' akcentu. Šiaip ne taip išsisukome ir nuo jų. Jau imu skambėti kaip kokia vienuolė bėganti nuo bet kokių vyrų. Tačiau šios atostogos man ir turėjo būti kažkas panašaus. Toli nuo Londono, nuotykių, ramybė, knyga ir jūra. Visai nenorėjau jokio atosotogų romano. Tiesa ten dar buvo kelios kniaukiančios katės, besitrinančios po stalu. Dėl kurių sukirtome savo žuvį kuo greičiau ir nusprendę, kad vaizdas iš 

Friday, 27 May 2016

Barbadosas: Septintoji diena St Nicholas Abbey

Vienas iš nedaugelio lankytinų objektų Barbadose yra St. Nicholas Abbey. Ji kaip paaiškėjo buvo viso labo tik 15 minučių nuo mūsų namų. Idant užsidėti varnelę nutariau ten nuvairuoti ir netgi susimokėti 20 dolerių už įėjimą. Negi tikėsies, kad vienintelis kultūrinis objektas bus nemokas. Bent jau į kainą įeina refreshment ir romo degustacija. Iš tiesų tai kokteilius bruka visur, kur tik pasirodai. Net ir stovėjimo aikštelėj. 

Aš turiu silpnybę senoviniams namams ir istorinėms vietoms. Paprastai nemėgstu didelių muziejų su krūva visokiausių objektų suplaktų į krūvą. Tačiau senoviniai namai ir pilys pasakoja istorijas ir beveik gali įsivaizduoti ten gyvenusius žmones. 

Indai valgomajame išdėlioti vakarienei. Prie šeimininko kėdes padėta knyga. Sode žydi ryškios gėlės ir žaliuoja vešlūs vijokliai, atrodo tarsi ką tik apkarpyti sodininko. Susidaro įspūdis, kad visa šeima tuojau pat iš kažkur pareis. Galbūt kol kas vaikšto po plantacijas ir prižiūri darbą. 

Kadangi namukas ne itin didelis ir turas užsibaigia gal per pusvalandį, lankytojams dar siūloma pasižiūrėti ir juodai baltą filmuką apie senus laikus, kad vizitas būtų ilgesnis. Iš jo labiausiai įsiminė faktas kad kažkada pasirodyti viešai be skrybėlės buvo baisus nepadorumas ir blogas tonas. Todėl savaime suprantama visi dėvėjo skrybėles. 


- Mes nepykstam ant baltųjų, - aiškino gidė rodanti plantacijos namo kampelius, kurios protėviai buvo vergai atvežti iš Afrikos, - Mes iš dalies dėkingi jiems už raštingumą, religiją ir dabartinę kultūrą. 


Deja tikriausiai patys protėviai nelabai džiaugėsi darbu karštyje 18 valandų per parą. Dirbavo netgi vaikai, moterys ir senoliai. Kaip sakoma jokios diskriminacijos. XIX amžiuje panaikinus vergiją žmonėms bent jau buvo pradėtas mokėti atlyginimas už darbą. 

Plantacijos ir tuo metu atvežti vergai labai prisidėjo prie cukrašvendrių gamybos ir eksporto. Kai kurios šeimos jų turėjo po kelias. Šiuo metu tai vis dar vienas labiausiai auginamų produktų Barbadose. 

Na va, o dabar ir vėl galima į paplūdimį. 

Malūnai pakeliui. 
Tai tikriausiai vienas aukščiausių Barbadoso taškų. Cherry Tree Hill. 

Tai kažkada buvusi itin populiari dovana. Iš išorės - medinė dėžutė. Viduje - meno kūrinys iš kriauklių. 
Kavinė su vaizdu į džiungles. 
Tai yra šeimininko kampelis su jo krėslu. Kuris pritaikytas taip, kad nebūtų reikalo atsikelti keletą valandų. Padėkliukas maistui, gėrimams, pypkei. Galima atsilenti ir nusnauti. Gaila kad į WC vistiek tekdavo atsikelti ir nueiti. 

Egzotika sode. 

Romo degustacija. 
Selfie.


Monday, 25 April 2016

Barbadosas: Ketvirtoji diena vietinis paplūdimys ir SUP pamoka


Štai kažkaip taip atsitiko, kad susipažinom su vietiniu SUP (stand up paddle boaring) instruktorium Ryan, kuris sutiko mus nemokamai pamokyti. Kadangi pamoka laukė tik vakare, dieną nutarėm per daug nesivarginti, niekur nevažiuoti beigi praleisti dieną prie namų esančiame paplūdimyje. Į tą paplūdimį beveik niekas neužklysta, nes maudytis tai negalima. Bet degintis pats tas. Jūra, bagos, saulė. Ir jokių žmonių. Na gal vienas kitas. 
Kaip paaiškėjo labai protingai padarėme likdamos prie namų. Besidegindamos s tuštutėliame pajūry vis dėl to susitikome vietinį, kuris nepatingėjo apžiūrėti mūsų mašiną prie apleisto namo, paėjėti iki jūros bei pranešti, kad nuleista padanga. Nuostabu! Gerai, kad buvome prie namų ir kad kažkas mums pirštu į tą padangą pabaksnojo. Pasiskambinau nuomos kompanijai. T.y. tam mūsų dude, surašinėjančiam dokumentus stovėjimo aikštelėje ir imančiam užmokęstį grynais. Mūsų nuostabai mašina tikrai apdrausta ir ne už ilgo atvažiavo kitas dude, susirinko padangą, uždėjo laikiną ir pasakė, kad atveš vakare kai pataisys. 
- Tai kad mes būsime kažkus Port St. Charles. 
- Nieko tokio, pasakykit kur būsit ir atvažiuosiu bet kur. 
Nuostabūs mažos salos privalumai. Beje taip jie ir padarė. Vėliau paskambino ir susirado mus restorano stovėjimo aikštelėje. Ten tą padangą ir pakeitė. Ot paprastas gyvenimas. Tai ne Londono biurokratizmas. 
Kol keitėm padangą pasirodo Ryan kažkur netoliese surfino ir vakarop pasitiko mus sankryžoje prie violetinio namo. Jo nuotrauką dar prieš važiuodama į Barbadosą buvau mačiusi. Ir štai paaiškėjo, kad jis mūsų kaiminystėje, priklauso kažkokiam Šveicarų milijonieriui, kuriam tiesiog patinka kolekcionuoti namus. 
Eilinį kartą kirtome visą salą iš rytų į vakarus. Atvažiavus į paplūdimį naujasis mokytojas pravedė mums ilgiausią instruktažą. Kaip reikia atsistoti ant tos lentos, kaip laikyti pusiausvyrą,kaip irkluoti, ką daryti jei staiga pakiltų vėjas. Pasiklausius atrodė baisiai sudėtinga, bet buvo daug paprasčiau. Sakė nukristi tikimybė gal 20%. Nenukritom nei karto. Beplaukiojant dar ir nuotraukų krūvą prifotografavo. 
Taip ir palydėjome saulėlydį besisūpuodamos ant bangų. 


Thursday, 21 April 2016

Barbadosas: Vis dar trečioji diena. Kaip mes vakarienės ieškojom.

Kaip pasigaminti vakarienę Barbadose. 
Sustojam prie daržovių ir vasių kioskelio. Nusiperkam arbūzą ir pomidorų,
- Ar nepasakytumėt, kur rasti žuvų turgų? - klausiu moteriškės.
- Hm... Kaip čia jums paaiškinus. Geriau paprašysiu ko nors kad parodytų, - nusprendžia kulniuodama į šalia esantį barą. Mes sutrikę sekam iš paskos. - Štai jis gali su jumis važiuoti ir padėti rasti kelią. 
Nuo stalo svyruodamas pakyla vyras suplyšusiais džinsais, dredais ir stiklinėm akim su brendžio taure rankoje. Aiškiai ta taurė jam nei pirma, nei paskutinė šiandien, Mes abstulbę trypčiojam. 
- Nebijokit. Jis geras žmogus, - užtikrina moteriškė, kol anas su pasitikėjimu jau žygiuoja link mūsų mašinos. 
- Aš sėdėsiu priekyje, - pareiškia lipdamas vidun, - Ir nustokit kalbėtis ta keista kalba tarpusavyje. 
- Eeee... Mes gal kažkaip persigalvojom ir gal geriau nevažiuosim dabar tos žuvies... 
- Na jau čia dabar. Aš jums suorganizuosiu nuolaidą. Be manęs nulups dvigubą kainą, - nei neketina lipti laukan. - Ir beje išsipūsk nosį.
- Tai kad neturiu servetėlės, - tariu pavargusiu balsu suprasdama, kad jis greičiau mirs nei neparodys mums kur yra tas turgus. 
- Na tai sustokim prie mano baro, Jis kitoj gavės pusėj. 
Pajudam link jo baro, iš kurio jis grįžta nešinas krūva servetėlių ir pasipildęs brendžio taurę.
Kol dešimt minučių važiuojam link turgaus monologas vyksta maždaug taip:
- Taigi privažiuoja čia visokie milijonieriai ir žvaigždės. O mes niggers could not care less. Mes sau gyvenam savo gyvenimą. Aš esu šios vietos mafija. Viską prižiūriu. Turiu savo barą. Bet jau greit važiuosiu į Angliją. Mano duktė gyvenam Amerikoje. Tai va dirbau kažkada milijonieriui, ir man visai vienodai ta jo vila. Mes niggers gyvenam sau kaip gyvenę... O jūs negeriat?
- Eee... Mes už vairo. 
- Taigi čia Karibai. Visi vairuoja girti. Ir rūko žolę. 
Pagaliau privažiuojam vietą, kur turėtų vykti turgus, bet viskas uždaryta. Mūsų naujasis pažįstamas kažkur dingsta. Mes sėdim ant laiptelių ir laukiam. Po kelių minučių pasirodo.
- Nuėjau pas šeimininkę, bet nebeturi likusios nuo ryto žuvies. Kaip čia negerai išėjo. Gal aš nupirksiu vėliau jums tą žuvį ir jūs užvažiuokit pas mane į barą. 
- Ne, ne, mes galim grįžt vėliau.
- Jūs galit grįžti??? - Sušunka apimtas euforijos. - Užsukit pas mane į barą.
Vėl kaip ir visiems prižadama, kad būtinai užsuksim, nes tai vienintelis būdas nuraminti svetinguosius Barbadosiečius.  
Kiek vėliau vėl grįžtam su viltimi susiruošti vakarienę ir vėl viskas uždaryta. 
- O tai turgus nedirba šiandien? - klausiam senuko sėdinčio pakelėj. 
- Ne, dirba tik pirmadieniais ir antradieniais. 
- Gal dar kur nors netoliese mes galėtumėm nusipirkt žuvies?
- Eikit paklaust žvejų, - pamoja į ką tik parplaukusią valtį. 
Nuo kranto matome, kad jie grįžo ne tuščiomis kaip mat pralinksmėjam. Tenka sulaukti kol kapitonas išlips į krantą ir mums viską papasakos bei aprodys. 
Atsinešęs maišą žuvų išsitraukia svarstykles ir viską paberia ant žemės. Rinkitės kurios norit. Pasižiūrėti sandėrio susirenka pusė kaimo. Po sekundės stovime apspistos dešimties vyrų. Galiausiai išsirenkam kelias žuvis ir mūsų paklausia ar norėtumėm, kad jas išdarinėtų.
- Taip, taip, - nudžiungam mes. 
Dar kokį pusvalandį sėdim ant jūros kranto ir žiūrim kaip kapitono padėjėjas darinėja žuvis, viršininkui viską stebint iš aukšto. Padėjėjas skrodžia, gramdo žvynus, krapšto vidurius ir plauna jūroje. O likusias žuvis nutūpia musės bei užpuola vabaliukai. Mes bandom įsivaizduoti galutinį rezutatą gardžiai garuojantį lėkštėse ir stengiamės nekreipti dėmesio į dabartinį vaizdą. Šiaip ar taip juk žuvys šviežios, tiesiai iš jūros. Galiausiai darinėjimo darbai baigiasi ir viską sudėjęs į maišelį mums iškilmingai įteikia. Mes jam iškilmingai įteikiam keletą dolerių už sunkų triūsą. 
Valio! Misija vakarienė pavyko!




Monday, 18 April 2016

Barbadosas: Trečioji diena. Batsheba uolos ir baseinai

Šiandien nutarėm niekur toli nevažiuoti. Užteks ir Batsheba miestelio penkios minutės nuo namų. Į jį turistai iš kito salos galo atobusais atvažiuoja pasifotografuoti. Nes gi mat toks neįprastas Karibams kraštovaizdis. Uolos, nežydras vanduo, milžiniškos bagos ir kas smagiausia maži baseiniukai olose. Maudytis ne tik kad negalima, bet kiekvienas einant pro šalį būtinai įspės kaip tai pavojinga. Tai giliau kelių į jūrą ir nebridom, tik į tuos baseiniukus, atskirtus nuo didžiulių bangų ir povandeninių srovių. Juos beje ir vėl parodė paslaugus vietinis - gelbėtojas. Jam tą dieną buvo išeinginė, tai nutarė pasurfinti. Kaip ir keletas kitų vandens sporto mėgėjų. 
Taip visą dieną ir prasivoliojom ant smėlio karts nuo karto pasipliuškendamos ir į banglentininkus bežiūrėdamos. 









Galvojom, kaip čia taip diena praėjo be nuotykių... Kol nenutarėm paieškot žuvų turgaus ir pasiruošt vakarienę