Monday, 22 August 2016

Nes visa tai ir yra gyvenimas

'Tu mane įkvepi' man kartais sako žmonės. Ir aš visada minutėlei sutrinku. Kaip įkvepiu? Juk tik gyvenu savo gyvenimą, kuris man neatrodo kažkuo ypatingas. O santykiuose atrodo darau vienas klaidas po kitų. Kitiems atrodo pavyksta taip lengvai ir tarsi be pastangų, o aš verčiu vieną puslapį po kito. Kartais galvoju gal vieniems žmonėms tiesiog lemta visą gyvenimą nugyventi su vienu žmogum, o man lemta jį paskirstyti tarp daugybės paragrafų. Dvasingieji teigia, kad mes paprasti žmonės išmokome dalinti pasaulį į tamsą ir šviesą, gerą ir blogą. Mes nebesuprantame, jog tai yra vieno ir to paties dalis. Kaip gimimas ir mirtis bei susitikimas ir išsiskyrimas. Bet man patinka tik pradžios ir negaliu pakęsti pabaigų. 
Man vis dar atrodo, kad visi kiti atrado kažkokią paslaptį ir suprato, ką reikia daryti ir kaip gyventi, o aš turiu tik krūvą klausimų. Jų su kiekvienais metais tik daugėja. 
Kartais taip noriu pamatyti alternatyvią realybę. 
Kas būtų jei būčiau prieš 4 metus ištekėjusi? 
Kas būtų jei galbūt būčiau pagyvenusi Costa Rikoje ir tikrai išmokusi čiuožti banglentėmis, vietoj to, kad tik pozuočiau nuotraukose? 
Kas būtų jei būčiau išvažiavusi savanoriauti ar keliauti po Pietų Ameriką? 
Kas būtų jei būčiau likusi Lietuvoje ir negyvenusi šio gyvenimo Londone? 
Vietoj to nesukūriau šeimos, tik labai daug sužinojau apie santykius. 
Susiradau draugų visam gyvenimui. 
Vilniuje nusipirkau butą su vaizdu į miestą, kuriame galbūt niekada negyvensiu. 
Man patinka jį turėti, kaip ir Jimmy Choo batelius, kurių dar nei karto nedėvėjau. 
Išmokau būti su savimi. Ypač per pasivaikščiojimus gamtoje. 
Supratau, kad skausmas koks jis bebūtų visada praeina. 
Svajonės pildosi.
Atsumas neišškiria žmonių. Išskiria tyla. 
Vienu metu gali būti tik arba baimė arba meilė. Tik deja baimė daug kartų kažkodėl laimi. 

O svarbiausia,  išmokau žiūrėti į debesis ir žvaigždes, kai iš po kojų slysta žemė. Nes visada yra daugiau. Nes visa tai ir yra gyvenimas. 

Thursday, 18 August 2016

Marakešo turgus

Supratau, kad parašyti apie Maroką prisiversiu tik tada kai pasakojimą suskaldysiu į mažas daleles ir man tai nebeatrodys toks didelis darbas. Todėl pradėsiu ne nuo pradžių, o beveik nuo galo. 
Vizitas į Marakešo turgų abejingų nepalieka. Aš buvau prigąsdinta prekeivių agresyvumo, todėl ėjau vos ne kovinėje parengtyje. Bet ar dėl to, kad buvo ramadanas, ar kad aš ir šiaip buvau nusiteikus pirkti, visiškai nesijaučiau persekiojama. Gal tik vieno labai drovaus vaikino, bandančio iš paskutiniųjų man įbrukti lempas. Tiek sekiojo iš paskos ir derėjosi. Jau galvojau pasisiūlys primokėti, kad tik tą lempą iš jo paimčiau. Paėmiau vis dėl to, nes kažkaip man jo pagailo, o lempa tai visai graži. 
Pagrindinėje Jemaa el Fnaa aikštėje tik sutemus prasideda intensyvus gyvenimas. Kaip ir visur kitur mieste. Žmonės pavyzdžiui labai mėgsta piknikauti pakelėse ant žolytės kokią pirmą valandą nakties. Tuo tarpu mes centre lankėmės per karštąjį vidurdienį, kai nei vietiniai, nei turistai nėra labai linkę kišti norsį laukan (kaip ir matosi iš nuotraukų). Tikriausiai nusiteikę, jog biznio šiaip ar taip nebus, geriau palauksim vakaro, prekes vos ne pusvelčiui be jokio ginčyjimosi atiduodavo. Už lėkštes tiesa manau vistiek permokėjau. Nėra taip jau lengva derėtis neturint supratimo kokia to daikto vertė. 
Ir šiaip galva susisuka nuo kvapų, spalvų ir aromatų. Čia galima rasti visko, rūbų, batų, papuošalų, šalių, arbatinukų, lempų, žvakidžių, magnetukų, lėkščių, muilų, puodų, prieskonių, statulėlių, aliejų ir dar milijoną kitų dalykų. Geriausia eiti su tikslu nusprendus ko nori, nes kitaip galima greit prisipirkti nereikalingų smulkmėnų. Nes nu gi kaip Marokietiška, ryšku ir gražu. Po to tik belieka sukti galvą kur panaudoti kokį margaspalvį kilimėlį. 
Tiesa, dar ant kiekvieno kampo šviežiai spaustos apelsinų sultys ir Marokietiška arbata. Kas labai praverčia žliaugiant prakaitui. Ypač kai viešbučio vairuotojas paleidžia ne pagrindinėj aikštėj, o tikriausiai prie kokios savo draugų parduotuvėlės bei pasako, kad turgus labai arti, bet užsukit dar čia pasižiūrėt. Na 'arti' esant gaiviam orui ir +40C tai dvi absoliučiai nesusijusios sąvokos. 
Labai būčiau norėjus pamatyti naktinį aikštės vaizdą, bet vakarui turėjom kitų planų. 

Friday, 29 July 2016

Barbadosas: Sestoji diena Crane Beach

Iš šios dienos atsimenu tik Crane Beach, kuris mums taip patiko, kad grįžome ir kitą dieną. Paplūdimys priklauso viešbučiui įsikūrusiame ant uolos. Mes ten pakilome išsikeisti pinigų, nes daugiau neradome kur. Pats viešbutis truputėlį senovinis. Nors aš ir taip nesu didelių viešbučių gerbėja. Šis buvo tarsi miestelis, su gatvelėmis ir lauko restoranais ir visai jaukus. Žodžiu proper resort for proper people. 
Paplūdimys buvo geras tuo, kad niekas nesikabinėjo ir nereikėjo meluoti apie vyrus ir žiedus. Tuo atžvilgiu buvo tikras poilsis. Ir netgi maudytis buvo galima. 
Vakarop dar užsukome pavakarieniauti vietoje, kurią radau Do it Barbados style ar kažkaip panašiai besivadinančiame tinkalpyje. Ant jūros kranto esanti užkandinė, su vietiniams įkandamom kainom ir Barbadoso dvasios beeiškančiais turistais. T.y. mumis ir kažkokiu bernvakariu su 10 girtų amerikiečių-kanadiečių, kurie žinoma neužtruko prisistatyti. Nors net nesuprato ką sakome savo 'tokiu keistu' akcentu. Šiaip ne taip išsisukome ir nuo jų. Jau imu skambėti kaip kokia vienuolė bėganti nuo bet kokių vyrų. Tačiau šios atostogos man ir turėjo būti kažkas panašaus. Toli nuo Londono, nuotykių, ramybė, knyga ir jūra. Visai nenorėjau jokio atosotogų romano. Tiesa ten dar buvo kelios kniaukiančios katės, besitrinančios po stalu. Dėl kurių sukirtome savo žuvį kuo greičiau ir nusprendę, kad vaizdas iš 

Friday, 27 May 2016

Barbadosas: Septintoji diena St Nicholas Abbey

Vienas iš nedaugelio lankytinų objektų Barbadose yra St. Nicholas Abbey. Ji kaip paaiškėjo buvo viso labo tik 15 minučių nuo mūsų namų. Idant užsidėti varnelę nutariau ten nuvairuoti ir netgi susimokėti 20 dolerių už įėjimą. Negi tikėsies, kad vienintelis kultūrinis objektas bus nemokas. Bent jau į kainą įeina refreshment ir romo degustacija. Iš tiesų tai kokteilius bruka visur, kur tik pasirodai. Net ir stovėjimo aikštelėj. 

Aš turiu silpnybę senoviniams namams ir istorinėms vietoms. Paprastai nemėgstu didelių muziejų su krūva visokiausių objektų suplaktų į krūvą. Tačiau senoviniai namai ir pilys pasakoja istorijas ir beveik gali įsivaizduoti ten gyvenusius žmones. 

Indai valgomajame išdėlioti vakarienei. Prie šeimininko kėdes padėta knyga. Sode žydi ryškios gėlės ir žaliuoja vešlūs vijokliai, atrodo tarsi ką tik apkarpyti sodininko. Susidaro įspūdis, kad visa šeima tuojau pat iš kažkur pareis. Galbūt kol kas vaikšto po plantacijas ir prižiūri darbą. 

Kadangi namukas ne itin didelis ir turas užsibaigia gal per pusvalandį, lankytojams dar siūloma pasižiūrėti ir juodai baltą filmuką apie senus laikus, kad vizitas būtų ilgesnis. Iš jo labiausiai įsiminė faktas kad kažkada pasirodyti viešai be skrybėlės buvo baisus nepadorumas ir blogas tonas. Todėl savaime suprantama visi dėvėjo skrybėles. 


- Mes nepykstam ant baltųjų, - aiškino gidė rodanti plantacijos namo kampelius, kurios protėviai buvo vergai atvežti iš Afrikos, - Mes iš dalies dėkingi jiems už raštingumą, religiją ir dabartinę kultūrą. 


Deja tikriausiai patys protėviai nelabai džiaugėsi darbu karštyje 18 valandų per parą. Dirbavo netgi vaikai, moterys ir senoliai. Kaip sakoma jokios diskriminacijos. XIX amžiuje panaikinus vergiją žmonėms bent jau buvo pradėtas mokėti atlyginimas už darbą. 

Plantacijos ir tuo metu atvežti vergai labai prisidėjo prie cukrašvendrių gamybos ir eksporto. Kai kurios šeimos jų turėjo po kelias. Šiuo metu tai vis dar vienas labiausiai auginamų produktų Barbadose. 

Na va, o dabar ir vėl galima į paplūdimį. 

Malūnai pakeliui. 
Tai tikriausiai vienas aukščiausių Barbadoso taškų. Cherry Tree Hill. 

Tai kažkada buvusi itin populiari dovana. Iš išorės - medinė dėžutė. Viduje - meno kūrinys iš kriauklių. 
Kavinė su vaizdu į džiungles. 
Tai yra šeimininko kampelis su jo krėslu. Kuris pritaikytas taip, kad nebūtų reikalo atsikelti keletą valandų. Padėkliukas maistui, gėrimams, pypkei. Galima atsilenti ir nusnauti. Gaila kad į WC vistiek tekdavo atsikelti ir nueiti. 

Egzotika sode. 

Romo degustacija. 
Selfie.


Monday, 25 April 2016

Barbadosas: Ketvirtoji diena vietinis paplūdimys ir SUP pamoka


Štai kažkaip taip atsitiko, kad susipažinom su vietiniu SUP (stand up paddle boaring) instruktorium Ryan, kuris sutiko mus nemokamai pamokyti. Kadangi pamoka laukė tik vakare, dieną nutarėm per daug nesivarginti, niekur nevažiuoti beigi praleisti dieną prie namų esančiame paplūdimyje. Į tą paplūdimį beveik niekas neužklysta, nes maudytis tai negalima. Bet degintis pats tas. Jūra, bagos, saulė. Ir jokių žmonių. Na gal vienas kitas. 
Kaip paaiškėjo labai protingai padarėme likdamos prie namų. Besidegindamos s tuštutėliame pajūry vis dėl to susitikome vietinį, kuris nepatingėjo apžiūrėti mūsų mašiną prie apleisto namo, paėjėti iki jūros bei pranešti, kad nuleista padanga. Nuostabu! Gerai, kad buvome prie namų ir kad kažkas mums pirštu į tą padangą pabaksnojo. Pasiskambinau nuomos kompanijai. T.y. tam mūsų dude, surašinėjančiam dokumentus stovėjimo aikštelėje ir imančiam užmokęstį grynais. Mūsų nuostabai mašina tikrai apdrausta ir ne už ilgo atvažiavo kitas dude, susirinko padangą, uždėjo laikiną ir pasakė, kad atveš vakare kai pataisys. 
- Tai kad mes būsime kažkus Port St. Charles. 
- Nieko tokio, pasakykit kur būsit ir atvažiuosiu bet kur. 
Nuostabūs mažos salos privalumai. Beje taip jie ir padarė. Vėliau paskambino ir susirado mus restorano stovėjimo aikštelėje. Ten tą padangą ir pakeitė. Ot paprastas gyvenimas. Tai ne Londono biurokratizmas. 
Kol keitėm padangą pasirodo Ryan kažkur netoliese surfino ir vakarop pasitiko mus sankryžoje prie violetinio namo. Jo nuotrauką dar prieš važiuodama į Barbadosą buvau mačiusi. Ir štai paaiškėjo, kad jis mūsų kaiminystėje, priklauso kažkokiam Šveicarų milijonieriui, kuriam tiesiog patinka kolekcionuoti namus. 
Eilinį kartą kirtome visą salą iš rytų į vakarus. Atvažiavus į paplūdimį naujasis mokytojas pravedė mums ilgiausią instruktažą. Kaip reikia atsistoti ant tos lentos, kaip laikyti pusiausvyrą,kaip irkluoti, ką daryti jei staiga pakiltų vėjas. Pasiklausius atrodė baisiai sudėtinga, bet buvo daug paprasčiau. Sakė nukristi tikimybė gal 20%. Nenukritom nei karto. Beplaukiojant dar ir nuotraukų krūvą prifotografavo. 
Taip ir palydėjome saulėlydį besisūpuodamos ant bangų.