Thursday, 11 January 2018

Las Vegas


Staiga ramūs kalnų keliukai virto penkių juostų autostrada link horizonte šviečiančio miražo. Aškiai galėjome atskirti Eifelio bokštą, Disney Rūmus ir Bellagio kontūrus. Pačios tuo tarpu buvom išsirinkę Ceasars Palace viešbutį dėl nerealaus Romėnų stiliaus baseino. Vėliau dar sužinojom, kad būtent čia buvo filmuotas Hangover filmas beigi taip pat bumčikus leidžia žymiausias klubas Las Vegase. 
Deja mūsų grįžimas į civilizaciją nebuvo toks paprastas. Pradedant nuo to, kad niekaip neradome įvažiavimo į milžinišką viešbutį. Po kelių nesėkmingų bandymų ne ten pataikius, vėl tekdavo sukti į užkimštą greitklelį bei važinėti ratais kvadratais. Vėliau jau apsidžiaugę, kad radom teisiingas duris, supratom kad čia vallet parking, o mums reikia self-parking garažo. Na, bet neprabėgus ir valandai jau priparkavome  mašiną ir leidomės ieškoti išsigelbėjimo iš požeminio labirinto link registratūros. Kelionė su lagaminais tarp kazino stalų, parduotuvių, restoranų, besekant rodykles prilygo Vasco De Gamos Indijos atradimui. Ir tai man atrodo jis greičiau apiplaukė pasaulį.
Koks džiaugsmas buvo pagaliau pasiekti registratūrą. Bet tuomet pamatėm eilę įsiregistravimui. Net oro uoste nesu mačius tokių eilių. Taigi, ką gi, kur buvus, kur nebuvus, neprabėgus nei porai valandų pagaliau įsiregistravome. Štai jau vos lėkėme į išsvajotą kambarį ir ramią poilsio vietą iš viso to nežmoniško chaoso prie kazino stalų. Dar kartą primenu, mes gi atsibeldėm čia po savaitės kalnuose ir tuščiuose keliuose. Reikia laiko aklimatizuotis. Bet ar manote gyvenimas Las Vegase paprastas? Mūsų aukšto mygtuko lifte nebuvo. Štai taip. Tiesiog nebuvo. Tą kažkodėl supratome tik bekildamos liftu. Teko vėl leistis ir eit ieškot teisingo lifto. Nes gi suprantama ten yra Cezario šiaurinis liftas, Aleksandro pietinis ir dar Dzeuso debesinis nelemtas liftas. Po pusvalandžio teisingo lifto paieškų mes jau maldavome, kad kas nors nuvestu į tą kambarį esantį kažkokiam dievų olimpe. O Bell boy pažiūrėjęs į mūsų raktą pasakė: taigi čia yra jūsų atskiras kažkoks mažas nepastebimas liftelis, kuris važiuoja tiesiai į 15-tą ar kurį ten aukštą. Aš jau ėmiau kažką keisto įtarti, o mano spėliionės pasitvirtino pagaliau pasiekus slaptąjį aukštą ir einant koridorium su tiesiog neįtikėtinai dideliais tarpais tarp durų. Štai vualia, įžengėm į saviškį, o ten taip taip upgrade į top floor suite. No shit! Tiesa su vaizdu į sieną, bet kam tai rūpi. Nerealiai didelė ir šauni suite. Vonia du kartus didesnė už mano butą Londone. Net Hangover herojai galėtų pavydėti. Mes žinoma puolėme į paniką, kas čia nutiko, gal kokia klaida įvyko? Dar priskaičiuos mums milijonus už visą šį gėrį. Tačiau paskambinusios į registratūrą buvom nuramintos, kad gavom upgrade už dyką, nes viešbutis persipildęs. Tada jau ėmėm visur kur šokinėt iš laimės, ir ant sofos ir ant lovos beigi chalatus su šlepetėm matuotis. Iš tos suite net kojos nenorėjom kelti lauk. Dar kartą pasikartosiu, taip kaimas iš necivilizacijos atvyko į miestą. Be galo laimingos nuėjom miegoti.
Ryte nieko nelaukę užsisakėm pusryčius į kambarį. Pusę dienos žiūrėjom Draugus per TV. Pagaliau net prisiminėm, kad toks dalykas kaip TV yra. Tinginiavom, kiek tik tilpo. 

Po pietų vis dėlto iškišom nosį laukan. Vaizdas buvo lygiai toks pat kaip ir vakar vakare. Tamsiame kazino taip pat atrodantys žmonės, vilkintys šortais ir šlepetėm įnirtingai spaudinėjo lošimų automatus. Neįmanoma atskirti koks paros laikas, diena ar naktis. Kažkokia belaikė sustingusi realybė.
Prasibrovėm iki baseino. Šiaip ne taip radom tuščius gultus. Įsitaisėm. Pasiemėm po gėrimą. Ir ką jūs manot? Ėmė lyti lietus. Ne šiaip koks lengvas pakrapnojimas, o tikra musonininė liūtis. Kurį laiką dar kentėme. Juk karšta vis dėl to. Bet galiausiai pasidavėm ir grįžom į kambarį. Šiaip ar taip aš net ir per lietų tam išsvajotam baseine vistiek išsimaudžiau. Juk dėl jo ir pasilikom čia visai dienai. Kad pasivolioti ant gultų saulėkaitoj. Iš kur čia vidury dykumos lietus? Musono sezonas pasirodo.

Neilgai trukus atėjo vakaras. Tie patys žmonės vis dar sėdėjo prie lošimų automatų, kurių mes net pirštu nepalietėm. Už tai savo nelaimei palietėm gėrimus mini bare (padėjom atgal pažiūrėję, kas ten yra) ir dar paslaptingai kambaryje atsiradusį ‘Love Pack’ su visokiais intymiais dalykėliais. Pasirodo čia nieko liesti negalima! Vien už palietimą kaip mat priskaitomi mokęsčiai tarsi už panaudotus daikus. Draugė dar ilgai aiškinojis registratūroje, kad ji tikrai nenaudojo jokio Love Pack ir tiesą sakant visai būtų apsidžiaugus jei būtų su kuo nors čia romantiškai apsistojus. Deja jokių romanų nepasitaikė ir Elvis nieko nesutuokė.
Las Vegase savo džipuką pasikeitėm į Raudoną Mustang convertable, kuriuo išdidžiai pravažiavom pagrindine gatve, vadinama The Strip. Joje ir susigrūdę visi žymieji viešbučiai vienas per kitą šviečiantys neoninėm spalvomis.
Fontanų pasirodymą Bellagio pražiopsojom.
Šiaip ne taip iš krūvos greito maisto restoranų vakarienei išsirinkau kažkokius super brangius noodles. Ai, tiesa, kadangi alkoholis Las Vegaso baruose tikrai nepigus, ką gi darė kaimas? Aišku pirko pigesnį vyną mažais buteliukais vienoje nutriušusioje degalinėje. Vistiek reikėjo prisipilti benzino grąžininat džipuką. Toje degalinėje turbūt susirenta visos vietinės prostitutės ir narkotikų prekeiviai. Ilgai ten neužsibuvom ir džiaugėmės su vynu ir benzinu pasprukusios neužverbuotos kokiai striptizo užeigai.
Mūsų out buvo į šalimais esantį viešbutį, kur yra Cosmopolitan baras, rekomenduodas net kelių žmonių. Jame nebuvo jokio vibe. Apart poros vieną po kito maukiančius kokteilius ir girtėjančius ne valandom, o sekundėm ir grupės ne itin pasipuošusių vyrukų. Šiaip jau Las Vegase išvis nemačiau pasipuošusių žmonių. Gal nebent eilėje prie to prabangiojo žymiojo klubo. Iš pradžių norėjau sakyti, kad visi kiti rengiasi rūbais, buvusiais madingais 80-aisiais. Nors dabar manau tie rūbai niekada nebuvo madingi. Spalvoti marškiniai ir flip flopai ryte, dieną ir vakare. Nepriklausomai nuo paros laiko. Užmezgėm pokalbį su barmenu, kuris su entuziasmu pasakojo savo gyvenimo istoriją. Jei gerai atsimenu, lug ir koktelių nemokamai davė. O gal ir ne. Per visą ta keistą žmonių masę prasibrovėme į savo kambarį, kuris buvo geriausia Las Vegaso vieta (be baseino žinoma) ir visai džiaugėmės, kad rytoj jau išvykstame į Los Anželą. Ne mums šis dykumos miražas. Viskas kažkaip per daug netikra, neoniška, plastiška, psichodeliška. Ir lošimai nelabai domina. Tai tokio pasibuvimo buvo per akis.
Tiesa tarsiu porą žodžių apie Hoover Dam užtvanką, apie kurią maždaug tiek ir tegaliu pasakyti. Kadangi buvo pakeliui sustojom, apžiūrėjom ir atsižymėjom. Gal jau per daug išlepę buvom nuo vaizdų, nes tikrai neaikčiojom kaip nacionaliniuose parkuose. Nors reikia pripažinti vistiek užsiskaito kaip inžinierinis stebuklas, gaminantis elektrą šitiekai lempučių Las Vegase. 






Sunday, 7 January 2018

Kelionė automobiliu po Ameriką - 7 diena - Route 66 link Las Vegas



Route 66
Jeigu pritrūkote idėjų kaip daryti verslą iš nieko (arba tiesą sakant niekada jų ir neturėjote), atvažiuokite Amerikon ir mokykitės mieli vaikai. Jei kažkada buvęs populiarus kelias tampa apleistu, nes nutiesė naujesnį ir greitesnį, ką gi tu darai? Ne, nebankrutuoji. O tampi retro kelio bendruomenės dalimi bei vintage istoriniu simboliu. Būtent tai ir nutiko senoms užkandinėms, moteliams ir degalinėms. Įprastom aplinkybėm tokioj užeigoj tikrai niekas nesiveržtų apsistoti. Bei jei tu esi Route 66 užeiga, neatsigini svečių.Kaip pusę gyvenimo dirbanti su pardavimais ir studijavus verslą galiu pabrėžti, jog žmonės nori kažkokių dalykų, ne todėl kad jie jų nori, bet todėl, kad trokšta būti kažko didesnio dalimi. Priklausyti ratui tų, kurie remia tokias pat idėjas, vertybes ir gyvenimo būdą. Verslininkas ir lyderis visada pirmiausia turi galvoti kam jis atstovauja, ir kokie žmonės norės būti jo sukurtos visatos dalimi. Išsamiau galite paklausyti Simon Sinek Ted kalboje. Rekomenduoju. Bandžiau įsiūlyti draugui, kuris amžinai vargsta su startupais, bet taip ir neprisiruošė pažiūrėti. Pats kaltas. Starupas nejuda iš mirties taško. Betgi Route 66 ne koks ten leisgyvis startuolis. Tikriausiai nėra nei vieno, kuris nesvajotų juo prasilėkti ir užsidėti varnelę savo bucket list. Tai ne šiaip kelias. Tai laisvės simbolis. Istorija. Kietumo matas. Nežinau, ko tie lėtapėdžiai vos traukė 50 km/val greičiu tuščiame kelyje. Nespėjau aplenkinėti. Be abejo, yra net kelios Route 66 radijo stotys. Tiesą sakant kai rašau, klausau Route 66 playlisto per Spotify. Žodžiu jaučiuosi, kad gyvenimas pavyko, nes varnelė uždėta. Kitas lygis bus prasilėkti su Harley Davidson. Kol kas tik su nevažiuojančiu papozavau, bei paplepėjau su netoliese sustojusiu baikeriu. Šiek tiek istorijos. Legendinis greitkelis Route 66, nusidriekęs per 8 JAV valstijas, dažnai yra tituluojamas pagrindiniu keliu Amerikoje ir romantiškai vadinamas Mother Road. Beveik 4000 km nuo Čikagos iki Los Andželo nutįsęs greitkelis buvo atidarytas 1926 m. ir netrukus tapo vienu iš svarbiausių kelių Šiaurės Amerikoje.Didžiosios ekonominės krizės metu, 1930-1940 m., šis maršrutas buvo itin populiarus ekonominių migrantų tarpe: tuo metu daugybė bedarbių traukė ieškoti laimės į laukinius Vakarus.Greitkelis ėjo pro nedidelius miestelius, tad augant pravažiuojančio transporto intensyvumui vietiniai gyventojai ėmė siūlyti kelyje reikalingas paslaugas, atsirado įvairiausių užeigų, užkandinių, autoservisų, motelių. Nemaža dalis jų ir šiandien traukia lankytojus, ištroškusius pamatyti tikrąją Ameriką.Šeštajame dešimtmetyje Route 66 tapo populiariu tarp poilsiautojų, kurie keliavo atostogauti į Los Andželą. Manoma, jog būtent čia ėmė rastis pirmosios greitojo maisto užkandinės, išplitusios po visą šalį ir pasaulį.Nors nuo 1985 m. Route 66 nebenaudojamas kaip pagrindinis susisiekimo kelias, tačiau puikių kraštovaizdžių ir autentiškų užeigų supamą istorinį maršrutą tebesirenka daugybė žmonių. Ne tik tebesirenka. Tai tampa garbės reikalu. Nors ir daug lėtesnė alternatyva nei važiuoti greitesniu/naujesniu keliu.Prieš tai pravažiavome labai keistą miestuką, kuris net nebuvo mano must see sąraše ir teko truputuką pagooglinti. 
Jerome Vaiduoklių miestas

Didžiausias miestas vaiduoklis bei miestas su vaiduokliais, dar vadinamas labiausiai vertikaliu miestu Amerikoje, esantis 1,5 km aukštyje. Kažkada buvęs vario kasybos židinys, vėliau gaisro sunaikintas net keturis kartus ir galiausiai apleistas. Dabar čia gyvena viso labo 450 žmonių. Daugiausia meninkai, rašytojai ir muzikantai. Tačiau jį aplanko daugybė turistų. Kaip gaila, kad nesustojome čia ilgesniam laikui, o tik greit pravažiavom. Vis negalėjom suprasti kur mes čia pataikėm ir kas tai per keistas miestas. Tik vėliau pasiskaičiau aprašymą. Tiesa ten dar yra Grand Budapest hotel pusbrolis – Jerome Grand Hotel, išlikęs nuo 1950-ųjų, kuriame be abejo vaidenasi. Marketingą miestelis pasidaręs neblogą, didžiuojasi žodžiu vaiduokliai ir viską ką gali jų simboliais aplipina. Turai, restoranai, parduotuvės. Ieškokit vaiduoklių, gal nusišypsos sėkmė. Ypač apleistų vario kasyklų tuneliuose.
Toliau kelias vingiavo per kalnus ir padovanojo gražių vaizdų, tačiau dėl nuolatinių vingių judėjome vėžlio greičiu.
Galutinis taškas buvo Las Vegas, apie kurį papasakosiu vėliau. Patekti ten po savaitės laukinėje gamtoje buvo, tas pats kas atsidurti pilnoje žmonių ir šviesų karuselėje be prižiūrėtojo.



Friday, 15 December 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 6 diena - Magiškoji Sedona

Iškart įspėju, kad čia bus toks truputį mistiškas pasakojimas, todėl kas neprijaučiat tokiems dalykams galit toliau neskaityti. Sedona mano akiratyje sukosi jau kurį laiką, todėl labai norėjau įtraukti į kelionės maršrutą. Daugybė dvasingumo mokytojų čia rengia seminarus arba persikrausto kažkuriuo savo gyvenimo etapu, kaip kad pavyzdžiui Bentinho Massaro. Netgi yra toks Sedonos metodas kaip tvarkytis su jausmais ir emocijomis, pradėtas Lesterio Leversono. Jį praktikuodamas šis išsigydė nepagydomą ligą, nušvito ir ilgai gyveno. Tikima, kad aplink šią vietą yra 4 labai stiprios energijos sukūriai, prie kurių žmonės keliauja medituoti. Kažkodėl man viskas šiame miestelyje atrodė įstrigę 80-uosiuose, įskaitan mūsų viešbutį. Susidarė įspūdis, kad ir gyventojai likę nuo tų laikų, kai jaunystėje atvažiavo čia krautis energijos. Tokie į pensiją išėję hipiai, bet kažkokiu būdu turintys pinigų, nes namai ir vilos įsikūrę aplink nepalieka abejonės dėl kainų. Be to daugybė brangių viešbučių ir retreatų, kaip kad pavyzdžiui Enchantment resort slėnyje tarp uolų, visai prie pat vieno iš energijos sūkurių, harmoningai įsiliejantis į gamtos vaizdą. Bežiūrėdama į jį nuo uolos, negalėjau patikėti, kad įmanoma pastatyti viešbutį, kuris ne tik nedarkytų kražtovaizdžio, bet dar jį ir papildytų. Nakvynės kaina beje apie 400 USD nakčiai, jei jau paklausėt.  Fainas tas prabangus dvasingumas. Nors kita vertus kodėl jis būtinai turėtų būti neturtingas?
Nedidukas miestelis, turintis apie 11 000 gyventojų didžiuojasi net 200 įvairiausių New Age dvasinės pakraipos verlso vietų. Parduotuvės, būrimo salonai, netradicinio gydymo kabinetai. You name it, they have it. Dar senovėje ši vieta buvo laikoma šventa. Į ją žmonės keliaudavo iš visos tolimiausių Amerikos kampelių tam kad nusilenkti Didžiajai Dvasiai ir išklausyti jos nurodymus. Nežinau ką Didžioji dvasia padarė mūsų navigacinei sistemai, nes vis pasiklysdavom, dingdavo ryšys arba važinėdavom ratais. Ypač įspūdinga tai buvo naktį kilus audrai ir besitrankant žaibams. Nelabai supratom kodėl vis važiuojam pro tą pačią vietą arba kodėl mums rodo kelią į viešbutį per tą patį miestelį iš kurio ką tik atvažiavom. Net ir radus viešbutį, reikėjo dar atskirti savo namelį iš daugybės tokių pačių namelių. 
Be visa ko dar tikima, kad Sedonoje lankosi žvaigždžių žmonės. Pasikalbėkit su vietiniais ir kas antras papasakos kokią nors istoriją apie ateivius. Tai tikriausiai vienintelė vieta žemėjė, kur organizuojami Ufonautų stebėjimo turai. Įdomumo dėlei paskaičiau ką per juos galima nuveikti. Pasirodo pagrindinė atrakcija stebėti judančias švieseles danguje. Kas penktas mietelio gyventojas teigia apie vienokį ar kitokį susidūrimą su ateiviais. Aš pavyzdžiui ateivių bijojau nuo paauglystės, kai kažkokiu būdu vis perskaitydavau ką nors apie astronomiją ar pažiūrėdavau filmą apie kosmosą. Bet vėliau išaugau iš tų baimių ir jas pakeitė kiek realesnės, kaip kad pavyzdžiui aukščio. Jei jau iš tiesų įmanoma susipažinti su kitom gyvybės formom, tai visai būtų įdomu. Deja UFO turai Sedonoj neduoda šimtaprocentinės garantijos. Geriausiu atveju galbūt pamatysit judančias švieseles horizonte.
Sedonoje net yra unikliausias pasaulio McDonalds, kurio logo ne raudonos spalvos, o turkio. Pats pastatas kaip ir beveik visi kiti aplink yra rudo atspalvio ir gražiai derinasi prie gamtovaizdžio. Dar žinoma galima rasti ir neįsivaizduojamo dydžio Whole Foods, kuriame lengviau pasiklysti nei kokiam Minotauro labirinte.
Pora žodžių apie tuos energijos taškus. Legenda teigia, kad pasaulyje yra 4 vietos, vadinamos ‘galios taškais’. Du pozityvūs ir du negatyvūs. Pozityvieji yra Kauai Havajuose ir Sedonoje. Būtent čia gimsta vaivorykštės. Dar viena legenda yra apie tai, kad čia kažkada stovėjo šventyklos, kuros buvo sunaikintos potvynio ir vėliau ilgą laiką šiose vietovėse tyvuliavo jūra.
Kaipgi visi tie dvasinguoliai čia atsidūrė ir susibūrė? Visko pradininkė buvo M.Keller, kuri įkūrė Sedonos Šviesos bažnyčią. Netrukus atsirado ir daugiau netradicinių bažnyčių, bei religinių grupių. Yra čia ir indėnų kilmės šamanų, yra budistų, krišnaitų, yra tarptautinis korėjiečių Dao centras. Atsirinkti, kas čia yra tikrai rimta ir tikra yra nelengva, nes, kaip jau įprasta, šalia dvasinio gyvenimo dažnai prisišlieja paprasčiausias biznis. Žmonių čia, iš viso pasaulio, atvyksta daug. Nebūtinai tik dvasiniais tikslais. Kiti paprasčiausiai mėgsta žygius į kalnus. 
Mes irgi palypėjome į vieną kalnelį. Tikėjomės palydėti saulėlydį, bet iškyšulys buvo apsuptas aukštesnių kalnų ir saulė greit pasislėpė apglėbdama pasaulį rausvai gelsva šviesa. Nuo viršaus žvelgėme į slėnius ir oranžines uolas horizonte. O apačioje tarsi nykštukų nameliai spindėjo Enchantment resorto nameliai.

Nelabai ką galiu komentuoti apie energiją. Bet ši vieta yra tikrai magiška. Joje jaučiau tokį tvirtą žinojimą, kad viskas bus gerai, kad pasaulis turi savo tvarką ir jei tiksliai žinom savo pašaukimą ir darom viską iš širdies, nepasisekti tiesiog negali. Aš paprašiau pašalinti visus blokus, kurie trukdo man eiti pirmyn, kurti ir dalintis meile. Bei paprašiau pagalbos padėti įgyvendinti savo tikslus ir svajones, tuo pačiu suprantant kad kiekvieną akimirką esu būtent ten kur man reikia būti. Nėra ko dairytis už kampo ir tikėtis, kad kitur vaizdas gražesnis. Viską priimti, vertinti, bet kartu ir eiti pirmyn. Tai ir bus nuostabus balansas.

Friday, 8 December 2017

Kelionė Automobiliu po Ameriką (JAV) - 6 diena - Balionai Didžiąjame Kanjone

Antroji diena Didžiąjame Kanjone išaušo giedresnė ir saulėtesnė. Tiesiog tobula draugės gimtadienio fotosesijai. Pasipuošėm gražiausiom suknelėm, pasidažėm, susišiaušėm plaukus is susirinkom iš vakaro pripūstus balionus. Sugrūsti juos mašinos vidun buvo nelengvas reikalas, bet šiaip ne taip pavyko. Nuo mūsų Indėniško viešbučio iki kanjono buvo apie 20 minučių kelio. Visą tą laiką vairavau nieko nematydama per galinį veidrodėlį. Įdomu ką būtų sakiusi policija, jei būtų pakeliui mus sustabdžius? 
Atvykę džiaugsmingai išsitraukėm visą balionų turinį ir nustraksėjom link kanjono krašto. Galvojom prijuokinsim turistus, nes dviejų blondinių reginys su rožiniais balionais nėra labai įprastas. Tačiau niekas nekreipė į mus nei mažiausio dėmesio. Tikriausiai pripratę prie keistuolių. Mums savo ruožtu neįprasta pasirodė tai, kad fotosesijoms buvo daugybė erdvės. Žmonės stovėjo susigrūdę apžvalgos aikštelėse vietoj to, kad žengtų kelis žingsnius į šoną ir patyrinėtų nuošalesnius takelius. Tai tikrai maloniai nustebino, nes aš visą laiką galvojau, kad Grand Canyon yra turistų sangrūda ir per žmones jo grožio net nesimato. Nieko panašaus, paeini 10 metrų į šalį ir visas kanjonas vien tik tau. Gal ir ilgiau būtume pasimėgave jo didybe, bet buvo labai karšta ir nuo fotosesijos greit suplukom. 
Dar pasiteiravom ar galima paleisti tuos balionus skristi pavėjui, nešant į dangų draugės svajones. Bet darbuotojai nesuprato tokio užmojo ir griežtai uždraudė taip daryti. Todėl pakeliui sustojome prie kažkokio mažo kanjonėlio, kuris visai tiko tam reikalui. Deja balionai labai toli nenuskrido ir subliuško ant dygliuoto krūmo, bet pats paleidimo momentas buvo labai įspūdingas.
Pats smagiausias dalykas buvo, kad netoliese papuošalais prekiavęs indėnas, visą šį laiką stebėjęs mus iš tolo, besėdant į mašiną priėjo pasveikinti draugės su gimtadieniu. Ant rankos užrišo paties vertą apyrankę ir palinkėjo kuo didžiausios sėkmės. Jos lydimos ir iškeliavom į Sedoną.
Pakeliui pravažiavom Flagstaff miestelį, kuris kaip tik yra ant Route 66 atkarpos. Pakelės pilnos motelių, Diners bei suvenyrų parduotuvių. 
Aš greit pagooglinau, ką dėdė internetas rekomenduoja pietums, nes šitam mietely tikriausiai kiekvienam gyventojui tenka po užkandinę. Geros naujienos žinoma buvo, kad pagaliau civilizacija ir nebereikės graužt agurkų. Nors šiaip jau ta agurkų ir pomidorų dieta nacionainiuose parkuose išėjo į sveikatą. Pagal rekomendavijas sustojom MartAnnes Breakfast Place su raudonom sienom, ryškiais paveikslais su kaukolėm iš Meksikos mirusiųjų dienos (Day of the Dead) ir šmaikščiais padavėjais. 
Noriu paminėti, kad Amerikiečiai galvoja jog Day of the Dead yra labai cool thing ir šią  tradiciją komerciškai pasiskolino ir perdarė savaip. Todėl nieko stebėtino, kad kaukolė su sombrero yra visai įprastas meno kūrinys papuošti pakelės Diner sienas. Buvom palydėtos prie spalvoto staliuko ir netrukus prieš akis atsirado dvi  gigantiškos Mimozos (šampanas su apelsinų sultim, kas nežinot). Pamatę kokteilių dydį supratom, kad ir maisto porcijos bus nemenkos. Užsisakėm blynų (kažkokios sveikuoliškos variacijos) at kurių man niekad negana sviesto ir Meksikietiškos makliavonės su pupelėm, avokadais ir kiaušiniais

Gimtadienio paminėjimas pavyko puikiai ir linksmai. 
Be galo džiaugėmės pagaliau sustoję bent jau kažkokiam Diner, nes iki šiol kiekvieną rytą atsibusdavom su viltim kur nors skaniai pusryčiauti, bet po to kažkaip užgaišdavom ir skubėdavom tolyn, kad įveiktume dienos maršrutą. Kaip sakoma the best things come for those who wait