Thursday, 15 March 2018

Los Anželas - prodiuseriai, kokteiliai, paplūdimiai, palmės ir neholivudinis gyvenimas.


Aš šiam miestui jaučiu nuostaligiją dar nuo tų laikų, kai buvau studentė ir Orange county dirbau Disneylande. Los Andželas tiek išsitęsęs ir sulipęs su daugybe kitų miestų, kad nesuprasi, kur jis prasideda ir kur baigiasi.
Iš pradžių jis vadinosi El Pueblo de Nuestra Senora la Reina de los Angeles del Rio Porciucula, kas rodo, kad jo tikrieji įkūrėjai buvo Ispanai. Turbūt kai kurie dabartinių Meksikiečių protėviai.
-    -   Na, tai viskas aišku, jie turi teisę čia būti, - pasakė mano draugė, kuri niekaip negalėjo atsistebėti Meksikiečių gausa. Tikrai Los Angelas atrodo kaip mažoji Meksika.
Į akis krenta ir spalvinė ir turto nelygybė. Bet tikrai, iki tokio lygio, kad sunku nepastebėti. Ant vieno kampo prabangiausios vilos, už penkių minučių Mažoji Meksika, tada vėl brangus Santa Monicos rajoas. Darbai irgi paskirstyti principu: graži padavėja wanna be aktorė priima užsakymus, indus nurinkinėja būtinai meksikietis. Šiaip visi padavėjai, o ypač hostess tiesiog privalo būti gražūs. Ir pats darbas tikriausiai vienas iš geriausiai apmokamų, nes arbatpinigių gali susirinkt 10 kartų daugiau nei tavo alga. Be to visos viliasi sutikti kokį prodiuserį ir net priimdamos užsakymus vaidina. Kadangi mes ir vakarieniavom būtent su prodiuseriu, tai gal juos užuodžia iš tolo.
Negaliu tiksliai atsakyt, kodėl LA man vistiek patinka, nepaisant dirbtinumo ir plastic fantastic personažų. Gal dėl vandenyno, gal dėl kalnų, gal dėl gero maisto, dėl šypsenų (tikrų/netikrų visur), gero aptarnavimo, ir atsipūtusio požiūrio. Nors aišku kino pramonės konkurencijos aš neišbandžiau, spėju ten ne tokie visi ir atsipūtę. Stresuoja kas gražesnis ir kam labiau pasisekė. Tobuliną kūną iš pagrindų, sportuoja kaip išprotėję, dedasi baltus dantis, lyginasi raukšles, persisodina plaukus ir tampa kuo tik nori, bet ne savimi.
Los Anželas yra atkaklių svajotojų miestas. Ne šiaip svajotojų, bet tokių, kurie nepasiduoda po 100 peržiūrų. Kai kuriems netgi ir pasiseka. O kas nutinka visiems kitiems niekas nežino. Čia visko nereikia imti už gryną pinigą. 
Kaip mano draugas pasakė: ‘Kiekvienas miestas kažką slepia po savo paviršiumi. Maskva - agresiją, Londonas - represiją, o Los Anželas - depresiją. Manau jis teisus. Nežinau kiek tų šypsenų iš tikro spinduliuoja laimę, ir netgi kiek tų plastinių operacijų padailintų veidų vis dar sugeba šypsotis. Veidas ištemptas taip, kad jame dingsta bet kokios emocijos. 
Aš Los Anželą priimu kaip žaidimą, kaip filmą su gražiomis dekoracijomis. Kur vos pasukus už kampo pasimato backstage, norisi sustojus prie šviesaforo instinktyviai iš vidaus užsirakinti mašinos dureles, nes nežinai kas išlįs iš už kampo. 
Gyenimas susiklostė taip, kad teko trumpai pagyventi netgi su dviem prodiuseriais. Viskas pagal Holivudo scenarijų, nors ir neprabangiai jie gyvena. Paparacių foto aparatai taip pat neblyksti ant kiekvieno kampo. O Holivudo alėja yra visai ne tai, ką įsivaizduoja dauguma turistų. Paprasta gatvė su žvaigždėm ir suvenyrų parduotuvėm. Mes ten net kojos nekėlėm, todėl pavogiau nuotrauką iš interneto. Bet ir taip visi tikriausiai tas žvaigždes ant asfalto jau šimtus kartų matėt. 
Taigi tęsiant apie tuos prodiuserius. Pas vieną įsikraustėm ryte ir išsikraustėm vakare. Labai jau keistas ir dar control freak mums pasirodė. Jei tiksliau tai draugei atrodė kaip žudikas maniakas. Ji buvo įsitikinusi, kad jei ten liksim, gyvos negrįšim. Be to įtartinai švaros tarnyba kaip tik valė jo baltą sofą, visko gali būti kad nuo kraujo dėmių.  Na čia perdedu truputį. Bet dramatiškos situacijos reikalauja dramatiškų sprendimų. Pagalvojom jei su juo užstrigsim visas tris dienas, tai mūsų Los Angelo atostogas galima laidoti. Deja, dėl šios nesamonės mes labai susipykom, ir iš to streso beparkuodama sudaužiau mašiną. Dieną teko praleisti kamščiuose bandant nusigauti į oro uostą, pasiimti naują, grįžti iš oro uosto į West Hollywood, susirinkti lagaminus ir važiuot į staigiai surastus namus per Airbnb pas gėjų Jo. Mūsų raudonas Mustangas virto juodu. Gal prie LA stiliaus net labiau classy. Turėtumėt pamatyt kaip mes keldavom ir nuleisdavom stogą, nes tai saulė, kelpina, tai greitkelis, tai koks dodgy rajonas, o stogą pakėlinėt galima tik visiškai sustojus. Bet kai galėdavom važiuot nuleistu stogu, naudodavomės proga. Prodiuseriui pareiškėm, kad per daug mums steso tam Los Anžele vairuoti ir rytoj nerizikuosim dar kartą mašiną sudaužyti, todėl kraustomės į Santa Moniką prie jūros. Kaip vėliau paaiškėjo aš galiu nuspėti ateitį. 
Kol kas pernakvoję labai draugiškam ir stilingam bute pas Jo iš West Hollywood, nuvažiavom brunch į Venice beach apgalvoti plano kaip pagaliau pasidžiaugti tuo Los Angelu. Be to turėjom susitikti kavos su kitu prodiuseriu.
-      -  Tai ką merginos šiandien veiksit?, - pasidomėjo jis.
-      -  Tiesą sakant pirmiausia turim susirast, kur dėtis šiai nakčiai.
-       -  Jei reikia namų, namai yra. Kraustykitės pas mane į Santa Monicą į svečių kambarį. (Ha! Ar nesakiau apie ateities spėjimą?). 
-      -  Kad jau taip siūlai..., - Po 10 minučių pažinties atidavėm jam lagaminus, susitarėm dėl vakarienės ir išvažiavom sau į Matador paplūdimį, kuris yra Malibu. Štai prašom kaip gerai nieko neplanuoti kartais. Gyvenimas pats pasirūpina.
Aišku kamščių vistiek neišvengėm, bet jie kur kas malonesni važiuojant vandenyno pakrante, Route 1 Pacific, nuleistu stogu.
Dėl primygtinų išprotėjusio pirmojo prodiuserio rekomendacijų užsukom į Getty Villa, kuri šiaip yra nemokama, bet parkingas 15 USD. Amerika net iš nemokamų muziejų sugeba pinigų pasidaryti. Tiek jis mus įtikinėjo, kad verta užsukti, net straipsnius siuntė. Mes nelabai supratom kodėl. Aš bent jau tikėjausi gražaus vaizdo nuo kalno į vandenyną, bet ir jį užstojo medžiai. O pati vila na graži, bet apėjom per 20 minučių ir nutarėm, kad jau viską čia pamatėm. Nežinau, gal jis Europos muziejuose nebuvęs? Ir šiaip manau bet kuri Beverly Hills vila laisvai nustelbtų šį taip išliaupsintą namelį. Žodžiu užsidėjom varnelę ir patraukėm link įdomesnio tikslo – smėlio ir bangų.
Matador paplūdimys ne toks prigrūstas žmonių, kaip pavyzdžiui kokia Santa Monica. Jis yra tarp uolų, reikia žemyn leistis laipteliais. Vienoje pusėje daug namų ant kranto, o kitoje uolos ir horizontai. Nuostabu.
Pakeliui atgal sustojom Moonshadow, kuris iš išorės atrodo kaip neišvaizdus garažas, o užėjus randi terasą tiesiai virš vandens, su baltom kėdėm ir lovom. Iš mūsų vallet parking atkakliai atėmė raktelius, nors šiaip mes pačios prisiparkavom ir kaip ir nereikėjų jų pagalbos. Bet LA labai dažnas dalykas turėti vallet parking prie restoranų ir dar susirinkt pinigų už tai, nes negi apmokęstinsi patį parkingą. Žodžiu 10 USD su tipsais, kad kažkas atvarytų mūsų mašiną už penkių žingsnių. Jei nori prabangiai sau gerti kokteilius, tai būk prabangus nuo pradžios iki galo kaip sakoma. Keista dar raudono kilimo nepatiesė ir to neapmokęstino. Toj terasoj prisižiūrėjom visokiausių divų ir prastinių operacijų meistriškumo. Manau jei nori LA pradėti small talk gali klaust  kas yra tavo dizaineris, arba kas tau pjaustė nosį ir tempė raukšles. Nors gal dar įsižeis, kad supratai jog čia nenatūralus grožis? Na bet kamon. Los Angelo vyresnės moterys man visos nuštampuotos pagal tą patį šabloną. Turbūt net chirurgo braižą įgudusia akim galima atskirti.
Pagaliau atsipalaidavę po vakar patirto streso, pakvėpavę vandenyno oru, o ne tik greitkelių dulkėm grįžm pas savo naujai sutiktą draugą prodiuserį Nr 2. Jis jau buvo suorganizavęs vakarienę labai puikioj vietoj Laurel Hardware, su nuostabiu baru, kokteliais ir sodeliu lauke.
-      - Kaip čia rengtis tam Los Angele? Ar labai puoštis? – Vis klausinėjom.
-      - Čia labai low key, - juokėsi prodiuseris, kuris pats žinoma pripažino tik T-shirts ir beisbolo kepuraites. Nors vis dėl to eidamas į tą restoraną patapo stilingu ir netgi išsitraukė odinę striukę. Na cool biker style, patys suprantat. 
Gal iš dalies jis ir buvo teisus, nes padavėjos atrodė kur kas įspūdingiau nei lankytojai. Tarsi ką tik nulipusios nuo podiumo ar grįžusios iš filmo atrankos. Tuo tarpu lankytojai buvo tokie gan vidutiniai ir low key, palyginus su personalu. Maistas kaip labai šiais laikas populiaru buvo fusion. Jei nori, kad tavo restoranas atrodytų cool and trendy, pavadink jį fusion ir viskas bus OK. Labai skaniai pavalgėm salotų, žuvies ir dar visokių nibbles, atsigėrėm arbūzinių kokteilių ir pasidalinom avietinį desertą.
Po vakarienės, nors jau merkėsi akys, laukė turas po naktinį Los Angelą, Sunset Bulvar ir Hollyvood Hills, nuo kurių atsiveria vaizdai į žibantį miestą. Naujasis prodiuseris buvo puikus gidas, vairuotojas ir rekomenduotojas. Jau nekalbant, kad puikus svečių priėmėjas ir problemų sprendėjas.
Kitą dieną nuėjom į naują brunch vietą. Mano vienintelis prašymas, kad būtų sveikuoliškų smoothies. Kas beje išrado pavadinimą glotnutis? Atsimenu kai pirmą kart išgirdau, net nepagalvojau, kad kalba apie smoothie, maniau apie kokį švelnų audeklą ar tyrelę kūdikiams. Na, bet kam gražu, lai taip vadina. Man smoothie yra kokteilis ir tiek.  Nebeatsimenu šito restorano pavadinimo, bet buvo labai cool and trendy. Aš toliau valgiau visokias įmantrias kiaušinienes meksikietiškais motyvais. Londonui tikrai yra kur tobulėti brunch prasme. Daugumoje vietų meniu viršūnė būna toast su avokadu ir kiaušiniais.
Tada išvažiavom dienos metu pavažinėt po Beverlly Hills ir Holivudo kalvas. Beigi nufotografuot žymųjį ženklą. Labai juokėmės iš turistinių autobusiukų važinėjančių pro ižymybių namų. Tiesą sakant mes tą patį darėm vakar vakare su savo mašina, nors nieko ten apart tvoros nesimato. O turistai net ir mus fotografavo. Haha. Na žinote, skrybėlėm pasidabinę, akiniai nuo saulės, raudonos lūpos, kabrioletas. Galim visai kaip žvaigždės prisistatyt. Bet nuomotos mašinos numeriai teisybę išduoda. Čia kaip sakoma, nori atskirt turtingą, žiūrėk arba į batus arba į numerius.
Kadangi kamščiai, tai vėl truputį užtrukom. Tačiau mane apėmė toks pasididžiavimo savimi jausmas. Ypač kai kažkodėl kai kurie žmonės įsitikinę, kad aš nemoku vairuoti, nors per gyvenima nesu padarius nei vienos avarijos. Na, gerai įvažiavau į tą gaisrininkų stulpelį ar ką ten netyčia, bet jo net nesimato per tą Mustango ilgą priekį. Be to aš net nepagalvojau, kad ten jis gali ten išvis būti. Tačiau niekada nesukėliau avarijos kuri pakenktų kitų sveikatai ar gyvybei. Kaip didžiavausi, kad net per penkiaeilius LA greitkelius sugebėjau nardyti. Žodžiu po LA labai džiaugiuosi savo vairavimo įgūdžiais, nors prieš tai labai nerimavau ir bijojau.
Grįžom atgal po savo pasivažinėjimo į Santa Monicą dūsaudamos, kaip smagu būtų turėt dar vieną papildomą dieną ir praleist paplūdimy. Visai nesinori į tą Londoną skristi. Ir ką jūs mano. Nuvažiavusios oro uostan, atsibučiavusios su prodiuseriu, pridavusios mašiną ir lagaminus, atsisėdusios ramiai skrydžio laukti staiga matom, kad atidedamas porai valandų. Na nieko tokio, laukiam toliau. Vėl porai valandų atidemas. Ramiai sau peržiūrinėjam nuotraukas, kuriam video, liūdim dėl grįžimo namo. Staiga užmetu akį ir matau, kad mūsų skrydį rodo tik aštuntą ryto kitą dieną. Tuo tarpu yra dešimta vakaro. Na va prašom. Nesinorėjo skristi, tai dar pasilikit.

Prodiuseris po kažkokio vakarėlio atvažiavo mūsų vėl susirinkti į oro uostą. Labai nudžiugęs beje, kad liekam iki rytojaus ryto ir net pasišovė mus šeštą valandą vežt į oro uostą. Tačiau fortūna visai įsisiautėjo ir atidėjo mūsų skrydį iki 23.00 valandos. Kas pridėjo mums laisvą dieną ir galimybę gauti kompensaciją už patirtą vargą. Kompensacija mokama jei skrydis atidedamas ilgiau nei 3 valandom. Ką gi mes veikėm kad jau taip nepasisekė? Ogi ėjom į paplūdimį. Gėrėm margaritas ir dėkojom likimui. 
Skrydį tuo tarpu vis atidėliojo ir atidėliojo, kol jau tiesą sakant ėmiau nerimauti, kada gi skrisim pagaliau. Jau parą vėluoju grįžti į darbą. Pasirodo lėktuve rado net 20 gedimų. Gerai, kad ir taisė juos visą šį laiką. Dar vienas privalumas skrendant po šitiek atidėdo skrydžio yra tas, kad pusė keleivių rado alternatyvų ir lėktuvas buvo pustuštis. Tiesa, net ir nuvažiavę į oro uostą 23-ai valandai vistiek laukėm iki 2 ryto. Šiaip ar taip 30 valandų vėliau grįžom namo į Londoną. Ir į realybę.