Friday, 15 December 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 6 diena - Magiškoji Sedona

Iškart įspėju, kad čia bus toks truputį mistiškas pasakojimas, todėl kas neprijaučiat tokiems dalykams galit toliau neskaityti. Sedona mano akiratyje sukosi jau kurį laiką, todėl labai norėjau įtraukti į kelionės maršrutą. Daugybė dvasingumo mokytojų čia rengia seminarus arba persikrausto kažkuriuo savo gyvenimo etapu, kaip kad pavyzdžiui Bentinho Massaro. Netgi yra toks Sedonos metodas kaip tvarkytis su jausmais ir emocijomis, pradėtas Lesterio Leversono. Jį praktikuodamas šis išsigydė nepagydomą ligą, nušvito ir ilgai gyveno. Tikima, kad aplink šią vietą yra 4 labai stiprios energijos sukūriai, prie kurių žmonės keliauja medituoti. Kažkodėl man viskas šiame miestelyje atrodė įstrigę 80-uosiuose, įskaitan mūsų viešbutį. Susidarė įspūdis, kad ir gyventojai likę nuo tų laikų, kai jaunystėje atvažiavo čia krautis energijos. Tokie į pensiją išėję hipiai, bet kažkokiu būdu turintys pinigų, nes namai ir vilos įsikūrę aplink nepalieka abejonės dėl kainų. Be to daugybė brangių viešbučių ir retreatų, kaip kad pavyzdžiui Enchantment resort slėnyje tarp uolų, visai prie pat vieno iš energijos sūkurių, harmoningai įsiliejantis į gamtos vaizdą. Bežiūrėdama į jį nuo uolos, negalėjau patikėti, kad įmanoma pastatyti viešbutį, kuris ne tik nedarkytų kražtovaizdžio, bet dar jį ir papildytų. Nakvynės kaina beje apie 400 USD nakčiai, jei jau paklausėt.  Fainas tas prabangus dvasingumas. Nors kita vertus kodėl jis būtinai turėtų būti neturtingas?
Nedidukas miestelis, turintis apie 11 000 gyventojų didžiuojasi net 200 įvairiausių New Age dvasinės pakraipos verlso vietų. Parduotuvės, būrimo salonai, netradicinio gydymo kabinetai. You name it, they have it. Dar senovėje ši vieta buvo laikoma šventa. Į ją žmonės keliaudavo iš visos tolimiausių Amerikos kampelių tam kad nusilenkti Didžiajai Dvasiai ir išklausyti jos nurodymus. Nežinau ką Didžioji dvasia padarė mūsų navigacinei sistemai, nes vis pasiklysdavom, dingdavo ryšys arba važinėdavom ratais. Ypač įspūdinga tai buvo naktį kilus audrai ir besitrankant žaibams. Nelabai supratom kodėl vis važiuojam pro tą pačią vietą arba kodėl mums rodo kelią į viešbutį per tą patį miestelį iš kurio ką tik atvažiavom. Net ir radus viešbutį, reikėjo dar atskirti savo namelį iš daugybės tokių pačių namelių. 
Be visa ko dar tikima, kad Sedonoje lankosi žvaigždžių žmonės. Pasikalbėkit su vietiniais ir kas antras papasakos kokią nors istoriją apie ateivius. Tai tikriausiai vienintelė vieta žemėjė, kur organizuojami Ufonautų stebėjimo turai. Įdomumo dėlei paskaičiau ką per juos galima nuveikti. Pasirodo pagrindinė atrakcija stebėti judančias švieseles danguje. Kas penktas mietelio gyventojas teigia apie vienokį ar kitokį susidūrimą su ateiviais. Aš pavyzdžiui ateivių bijojau nuo paauglystės, kai kažkokiu būdu vis perskaitydavau ką nors apie astronomiją ar pažiūrėdavau filmą apie kosmosą. Bet vėliau išaugau iš tų baimių ir jas pakeitė kiek realesnės, kaip kad pavyzdžiui aukščio. Jei jau iš tiesų įmanoma susipažinti su kitom gyvybės formom, tai visai būtų įdomu. Deja UFO turai Sedonoj neduoda šimtaprocentinės garantijos. Geriausiu atveju galbūt pamatysit judančias švieseles horizonte.
Sedonoje net yra unikliausias pasaulio McDonalds, kurio logo ne raudonos spalvos, o turkio. Pats pastatas kaip ir beveik visi kiti aplink yra rudo atspalvio ir gražiai derinasi prie gamtovaizdžio. Dar žinoma galima rasti ir neįsivaizduojamo dydžio Whole Foods, kuriame lengviau pasiklysti nei kokiam Minotauro labirinte.
Pora žodžių apie tuos energijos taškus. Legenda teigia, kad pasaulyje yra 4 vietos, vadinamos ‘galios taškais’. Du pozityvūs ir du negatyvūs. Pozityvieji yra Kauai Havajuose ir Sedonoje. Būtent čia gimsta vaivorykštės. Dar viena legenda yra apie tai, kad čia kažkada stovėjo šventyklos, kuros buvo sunaikintos potvynio ir vėliau ilgą laiką šiose vietovėse tyvuliavo jūra.
Kaipgi visi tie dvasinguoliai čia atsidūrė ir susibūrė? Visko pradininkė buvo M.Keller, kuri įkūrė Sedonos Šviesos bažnyčią. Netrukus atsirado ir daugiau netradicinių bažnyčių, bei religinių grupių. Yra čia ir indėnų kilmės šamanų, yra budistų, krišnaitų, yra tarptautinis korėjiečių Dao centras. Atsirinkti, kas čia yra tikrai rimta ir tikra yra nelengva, nes, kaip jau įprasta, šalia dvasinio gyvenimo dažnai prisišlieja paprasčiausias biznis. Žmonių čia, iš viso pasaulio, atvyksta daug. Nebūtinai tik dvasiniais tikslais. Kiti paprasčiausiai mėgsta žygius į kalnus. 
Mes irgi palypėjome į vieną kalnelį. Tikėjomės palydėti saulėlydį, bet iškyšulys buvo apsuptas aukštesnių kalnų ir saulė greit pasislėpė apglėbdama pasaulį rausvai gelsva šviesa. Nuo viršaus žvelgėme į slėnius ir oranžines uolas horizonte. O apačioje tarsi nykštukų nameliai spindėjo Enchantment resorto nameliai.

Nelabai ką galiu komentuoti apie energiją. Bet ši vieta yra tikrai magiška. Joje jaučiau tokį tvirtą žinojimą, kad viskas bus gerai, kad pasaulis turi savo tvarką ir jei tiksliai žinom savo pašaukimą ir darom viską iš širdies, nepasisekti tiesiog negali. Aš paprašiau pašalinti visus blokus, kurie trukdo man eiti pirmyn, kurti ir dalintis meile. Bei paprašiau pagalbos padėti įgyvendinti savo tikslus ir svajones, tuo pačiu suprantant kad kiekvieną akimirką esu būtent ten kur man reikia būti. Nėra ko dairytis už kampo ir tikėtis, kad kitur vaizdas gražesnis. Viską priimti, vertinti, bet kartu ir eiti pirmyn. Tai ir bus nuostabus balansas.

Friday, 8 December 2017

Kelionė Automobiliu po Ameriką (JAV) - 6 diena - Balionai Didžiąjame Kanjone

Antroji diena Didžiąjame Kanjone išaušo giedresnė ir saulėtesnė. Tiesiog tobula draugės gimtadienio fotosesijai. Pasipuošėm gražiausiom suknelėm, pasidažėm, susišiaušėm plaukus is susirinkom iš vakaro pripūstus balionus. Sugrūsti juos mašinos vidun buvo nelengvas reikalas, bet šiaip ne taip pavyko. Nuo mūsų Indėniško viešbučio iki kanjono buvo apie 20 minučių kelio. Visą tą laiką vairavau nieko nematydama per galinį veidrodėlį. Įdomu ką būtų sakiusi policija, jei būtų pakeliui mus sustabdžius? 
Atvykę džiaugsmingai išsitraukėm visą balionų turinį ir nustraksėjom link kanjono krašto. Galvojom prijuokinsim turistus, nes dviejų blondinių reginys su rožiniais balionais nėra labai įprastas. Tačiau niekas nekreipė į mus nei mažiausio dėmesio. Tikriausiai pripratę prie keistuolių. Mums savo ruožtu neįprasta pasirodė tai, kad fotosesijoms buvo daugybė erdvės. Žmonės stovėjo susigrūdę apžvalgos aikštelėse vietoj to, kad žengtų kelis žingsnius į šoną ir patyrinėtų nuošalesnius takelius. Tai tikrai maloniai nustebino, nes aš visą laiką galvojau, kad Grand Canyon yra turistų sangrūda ir per žmones jo grožio net nesimato. Nieko panašaus, paeini 10 metrų į šalį ir visas kanjonas vien tik tau. Gal ir ilgiau būtume pasimėgave jo didybe, bet buvo labai karšta ir nuo fotosesijos greit suplukom. 
Dar pasiteiravom ar galima paleisti tuos balionus skristi pavėjui, nešant į dangų draugės svajones. Bet darbuotojai nesuprato tokio užmojo ir griežtai uždraudė taip daryti. Todėl pakeliui sustojome prie kažkokio mažo kanjonėlio, kuris visai tiko tam reikalui. Deja balionai labai toli nenuskrido ir subliuško ant dygliuoto krūmo, bet pats paleidimo momentas buvo labai įspūdingas.
Pats smagiausias dalykas buvo, kad netoliese papuošalais prekiavęs indėnas, visą šį laiką stebėjęs mus iš tolo, besėdant į mašiną priėjo pasveikinti draugės su gimtadieniu. Ant rankos užrišo paties vertą apyrankę ir palinkėjo kuo didžiausios sėkmės. Jos lydimos ir iškeliavom į Sedoną.
Pakeliui pravažiavom Flagstaff miestelį, kuris kaip tik yra ant Route 66 atkarpos. Pakelės pilnos motelių, Diners bei suvenyrų parduotuvių. 
Aš greit pagooglinau, ką dėdė internetas rekomenduoja pietums, nes šitam mietely tikriausiai kiekvienam gyventojui tenka po užkandinę. Geros naujienos žinoma buvo, kad pagaliau civilizacija ir nebereikės graužt agurkų. Nors šiaip jau ta agurkų ir pomidorų dieta nacionainiuose parkuose išėjo į sveikatą. Pagal rekomendavijas sustojom MartAnnes Breakfast Place su raudonom sienom, ryškiais paveikslais su kaukolėm iš Meksikos mirusiųjų dienos (Day of the Dead) ir šmaikščiais padavėjais. 
Noriu paminėti, kad Amerikiečiai galvoja jog Day of the Dead yra labai cool thing ir šią  tradiciją komerciškai pasiskolino ir perdarė savaip. Todėl nieko stebėtino, kad kaukolė su sombrero yra visai įprastas meno kūrinys papuošti pakelės Diner sienas. Buvom palydėtos prie spalvoto staliuko ir netrukus prieš akis atsirado dvi  gigantiškos Mimozos (šampanas su apelsinų sultim, kas nežinot). Pamatę kokteilių dydį supratom, kad ir maisto porcijos bus nemenkos. Užsisakėm blynų (kažkokios sveikuoliškos variacijos) at kurių man niekad negana sviesto ir Meksikietiškos makliavonės su pupelėm, avokadais ir kiaušiniais

Gimtadienio paminėjimas pavyko puikiai ir linksmai. 
Be galo džiaugėmės pagaliau sustoję bent jau kažkokiam Diner, nes iki šiol kiekvieną rytą atsibusdavom su viltim kur nors skaniai pusryčiauti, bet po to kažkaip užgaišdavom ir skubėdavom tolyn, kad įveiktume dienos maršrutą. Kaip sakoma the best things come for those who wait