Thursday, 30 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 5 diena - Rūstusis Didysis Kanjonas

Kelias iki jo toks pats įspūdingas kaip ir pats gamtos kūrinys. Kai privažiavom kanjoną lynojo, pūtė stiprus vėjas, kuris niekaip negalėjo išvaikyti tamsių debesų susikaupusių danguje. Todėl turiu du įspūdžius – vakarinį šaltą ir rytinį karštą (iš kitos dienos).
Internetu nesugebėjome rasti nakvynės, todėl eilinį kartą nutarėm pasitikėti gyvenimų ir rasti ką nors bevažiuojant. Kuo labiau artėjom prie kanjono, tuo labiau mažėjo bet kokių žmonių pėdsakų. Apart poros treilerių parkų, jokio miesto horizonte. Ėmė darytis neramu ir netgi rezgėme planą nakvoti treileryje, kai staiga privažiavom senovinį indėnų prekybos centrą in the middle of nowhere. Ten buvo viskas ko reikia, degalinė, suvenyrų parduotuvė, restoranas ir žinoma motelis. Daugiau praktiškai nieko ir nebuvo. Pasiklausėme ar būtų vietos ir netrukus buvom apgyvendintos indėniškais motyvais dėkoruotam kambary su vaizdu į prerijas. Galima būtų pagalvoti, jog nusikėlėme į senovę, jei ne ledo mašina koridoriuj. Kaip gi šiose vietose be ledo?

Akivaizdu, kad patekome į indėnų žemę. Jie labai kūrybingi ir nagingi, ant kiekvieno kampo pardavinėjamos apyrankės, karoliai, plunksnos ir kiti papuošalai. Mes tuo tarpu ištirpom iš laimės suvenyrų parduotuvėje radę Route 66 atributikos ir kelionės garderobas pasipildė naujais marškinėliais. Tiesą sakant aš visą laiką juokdavausi iš turistų perkančių maikutes kelionėse (ir dar vežančių dovanų). Tai dabar štai va prašom – Rock chicks.
 
Ir toliau neatsisakėme minties sutikti saulėlydį kiekvienoje vietoje, kur bevažiuojam, bet apsiskaičiavom, kad pasikeitė laiko juosta ir vis bandėm susigaudyti, kada ta saulė iš tiesų turėjo leistis ir kiek yra valadų. Atvažiavę į kanjoną radome tik lietų ir rausvėjantį dangų.
Didysis Kanjonas užima beveik 5000 kvadratinių kilometrų plotą. Yra Šiaurinis kraštas (North Rim) ir Pietinis (Sout Rim). Juose galima kanjoną pamatyti iš skirtingų pusių. South Rim dovanoja visiems pažįstamus vaizdus, žinomus iš atviručių. Tai tas kanjono veidas, kuris net nei karto gyvai jo nemačius tikriausiai kiekvienam seniai įsirėžęs į atmintį. Vakarinėje dalyje yra žymusis Dangaus ratas (sky walk), kur atsistojus ant stiklinių grindų galima pamatyti kanjoną po savo kojomis.
Jei Ziono kanjone važiuoji jo dugnu ir žiūri į dangų užstojačias aukštas uolas, čia važiuoji Didžiojo kanjono viršumi, ir labai norint galima nusileisti į apačią.
Dienos sveiko maisto meniu baigėsi greito maisto užkandinėje pavadinimu Chicken with more Chicken, ar kažkaip panašiai, nes ten ir tebuvo tik vištiena patiekta įvairiausiais pavidalais: salotų, sriubos, sumuštinio, gruzdinta, skrudinta, kepta... Žodžiu supratote, puota Amerikietišku stiliumi.

Thursday, 23 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 5 diena - Lake Powell

Šiandienos galutinis tikslas buvo Didysis Kanjonas (Grand Canyon) pakeliui aplankat porą kitų objektų, kurių nelabai aplankėm nes orkaitės tempertūra ne itin viliojo lipti iš malonios oro kondicionieriaus vėsos mašinoje.
Pakeliui sustojom tik prie Lake Powel, kuris atsirado Hidroelektrinės paskandintame tarpeklyje. Ežeras toks milžiniškas, kad po užtvankos pastatymo prisipildė tik per 11 metų. Labai populiarus įvairioms laivininkystės apraiškoms kultivuoti. Be jachtų, valčių, plaustų ir garlaivių, yra ir gyvenamųjų namų ant vandens ilgesnėms atostogoms. Vandens žydrynė gali konkuriuoti su Maldyvais. Nuotraukose nesimato to žydrumo, bet patikėkit manim. 
Savaime suprantama, po savaitės miškuose, pamanėm, kad bus smagu nueiti į paplūdimį. Deja visiškai neįvertinom +45C laipsnių temperatūros. Paaiškėjo, kad mintis surengti pikniką prie vandens ant smėlio labiau primena karštos bulvės vartymąsi žarijose. Jei nežinote kas yra +45C, įsivaizduokit karštą feną pučiantį tiesiai į veidą. Penkios ėjimo minutės nuo mašinos iki vandents prilygo žygiui per Sacharą.  
Atrodė tuoj išsilydisim ir prisiklijuosim prie asfalto. Keisti poilsiautojai tuo tarpu kuo ramiausiai deginosi ir turškėsi vandenyje.  Ar jie kokioj paralelinėj realybėj? O gal tiesiog miražas? Susižvalgę susirinkom visus užkandžius ir  nušliaužėm iki mašinos, kur visu pajėgumu įsijungėm kondicionierių ir bandėm atgauti kvapą.
Vėliau sustojom pavėsinėje ant kalvos su vaizdu į ežerą, kur netgi pūtė šioks toks vėjelis. Nepalyginamai geriau. Ir Burito susivalgė kur kas skaniau. Tačiau vistiek buvo be galo karšta.
Po smagios patirties prie ežero nutarėm, kad kitų objektų (tokių kaip Horse Shoe bend ir Antilopės Kanjonas) nėra ko lankyti. Tačiau jei kas būsite apylinėse ne sausros apokalipsės metu, būtinai sustokite. Įdedu keleta nuotraukų, kad žinotumėt kaip atrodo.
Horse Shoe Bend
Antilopės Kanjonas
Mes tuo tarpu tiesiu taikymu pajudėjome link pagrindinio tikslo – Didžiojo Kanjono. Net išradome, kaip visą laiką laikyti coca colos skardinę atšaldytą. Į kibiro dydžio puodelį reikia prisikrauti ledo.
 - Ne, aš nenoriu pirkti viso to puodo coca colos, noriu tik skardinės arba mažo buteliuko (geriausia cherry coke) ir prikraukit puodą ledo, - aiškinau nustebusiam benzino kolonėlės pardavėjui. Amerikoje Coca Cola liejasi laisvai. Tik kvaili Europiečiai perka skardines.


Thursday, 9 November 2017

Kelionė automobiliu po Ameriką (JAV) - 4 diena - Ziono Parkas

Paskutinis didžiojo kanjonų penketo sąraše buvo Ziono parkas. 
Priminsiu, kitus: Arkų Nacionalinis parkas, Canyonlands, Capitol Reef ir BryceCanyon. Dar labai rekomenduojamas pamatyti Monument Valley, bet mes deja dėl laiko trūkumo ten neužsukom. Vėliau, netgi sužinojau apie nerealų viešbutį su vaizdu tarsi į paveikslą.
Pagal indėnų ir pirmųjų mormonų pasakojimus, Zionas – tai dievų namai. Unikali parko geologinė struktūra išgarsino jį visame pasaulyje. Viena iš lankomiausių šio parko vietų yra 2 km tunelis uoloje iki kurio reikia bristi per upę. Būtina žinoti, kada eiti, nes yra buvę liūdnų atvejų, kai pakilęs vanduo tiesiog užliedavo siaurą tarpeklį nusinešdamas gyvybes.Parkas veikiau panašus į rezervatą: ant uolų veši susiraizgę augalų sodai, trykšta kriokliai. Šaknimis įsikibę į uolos šlaitus, medžiai sugeria kiekvieną krintančio vandens lašą. Saulėje žaižaruojantis kanjonas nusidažo nuo kraujo raudonumo iki purpurinės spalvų.Kadangi automobiliais po parką važinėti draudžiama, kursuoja specialūs turistiniai autobusai. Stovyklautojų miestelis didžiausias kokį mačiau. Beveik pasijutau kaip Oxford Street Londone nuo to žmonių bruzdėlyno. Gerai nors tiek, kad po to visa minia išsisklaido po kalnus. Stovėjimo aikštelėje taip pat galima pasiklysti. Nežinau kaip tų autobusų vairuotojai neišprotėja kas valandą kartodami tą pačią istoriją vis naujiems keleiviams: Pažvelkite į Angelų uolą aukštyn. O dabar žemyn. Štai prabėgo būrelis laukinių kurapkų.Neįprastumas ir išskirtinumas šiame parke yra tas, kad važiuoji jo dugnu. Kanjonas toks gilus, jog saulės spinduliai retai kada pasiekia apačią. Tiesą sakant jautėmės truputį klaustrofobiškai, tarsi įkritę į šulinį. Norint pasigėrėti vaizdais iš viršaus reikia leistis į žygius. Į juos mes nesileidom dėl laiko trūkumo. Tačiau ilgesniam laikui apsistojus būtų labai smagu pakopinėti.Jei kam paprasti takeliai per daug nuobodūs, visada galima išbandyti Angels Landing - siaurą praėjimą kalno viršukalnėje, kur iš abiejų pusių atsiveria bedugnė. Nuotrauka ne mano ir nežinau ar aš pasiryžčiau. Nors gal tik baisiau atrodo nei iš tikrųjų.
Zionas populiarus dar ir dėl to, kad jis arti Las Vegaso. Daug žmonių prasuka ratą pro jį ir Didijį kanjoną bei grįžta atgal prie lošimo automatų. Vienas iš tokių buvo benzino kolonėlėje sutiktas Kanadietis, kuris netyčia įsipylė mūsų benziną. Vėliau sumokėjo už mūsiškį ir kantriai stovėjo, kad įrodytų, jog tikrai neapgavo. Nors aš ir sakiau, kad viskas gerai. Pasitikėsim.  Bet geriausia dalis buvo prie parko esantis Kanab miestelis, kuris pasirodo yra naujoji hipių meka. Aplink veganiški restoranai, gyvūnų gelbėjimo prieglauda, daug jaunų kavinėse uždarbiaujančių žmonių. Likome itin maloniai nustebusios pamatę būsimą nakvynės vietą.  Kiekvieną vakarą su nekantrumu laukdavom kur apsistosim ir tikėdavomės blogiausio. Bet man atrodo, kad nakvojom tik geriausiose viešbutukuose už prieinamą kainą. Jokių baisių siurprizų nepasitaikė. Nei vieno tarakono ar nešvarios patalynės. O šį vakarą išvis siurprizas. Atvažiuojam į Kanab, ateinam į reception, viskas super quirky ir trendy. Naujas, stilingas, hipsta style motelis. Dar maloniau likome nustebę, kai užėjome vakarienės į gretimais esantį restoraną. Jis ne tik pasirodė esąs veganinis, bet dar ir turėjo karščiausią padavėją visose apylinkėse. Kuris beje labai apsidžiaugė pamatęs dvi blondines ir visą vakarą su mumis šnekučiavosi, vis nešdamas vyną už dyką. Mes net pusiau juokais pradėjom bendrą kelionę į Los Angeles organizuoti. Jo pasakojimai maždaug tokie: 
- Man patinka neprisirišti. Padirbėsiu čia, vėliau gal važiuosiu į Los Angeles. Norėčiau dirbt reklamose.
- Ar turi patirties?
- Ne, bet neseniai keliavau su muzikos grupe.
- Kokiu instrumentu groji? Gal gitara?
- Tiesą sakant buvau autobuso vairuotojas!
Šiaip USA turbūt vienas geriausių darbų yra būt padavėju. Neblogai uždirbi ir turi visokeriopą laisvę. Taip jis ir bastesi po šalį. Tolimesnis jo planas buvo bandyti laimę ir tapti modeliu Holivude. Mes po kelių taurių vyno žinoma visokeriopai pritarėm tiems planams. Nors mūsų bendri planai ir liko neišsipildę. Kitą dieną pajudėjom ieškoti naujų nuotykių.